Individualus užsakymas.
Pirmąkart gyvenime vienu metu tapiau du individualius energetinius paveikslus – vieną mamai, dukros užsakymu ir su mamos sutikimu, o kitą – dukrai. Taip reikėjo, nes be vieno kūrinio nebūtų kito. Jie, kaip ir mama su dukra, buvo itin glaudžiai vienas su kitu susiję.
Mamai skirtą paveikslą neseniai publikavau ir aprašiau – tai Auksinis rugpjūčio vakaras, na o dukros – visiškai kitokios sielos – asmeninis darbas ir gavosi visiškai kitoks – itin kosminis, itin ryškus ir itin spalvingas – nieko nuostabaus – juk tapiau jį kosminei sielai.
Įdomiausia, kad pradėjau jį tapyti dar dirbdama su mamos paveikslu. Padarius kelis sluoksnius į svečius užsuko klientė, mamai užsakiusi darbą ir pamačiusi šį kūrinį iš karto pajautė, kad tai jos paveikslas ir apie ją, užsisakė jį ir… paveikslas iškart pakeitė savo temą bei kryptį.
Tai kūrinys apie kosminę sielą, kokia ir yra mano klientė. Kosminės sielos ateina į Žemę padėti mums evoliucionuoti. Jos itin pažengusios, su visai kitokia energija, kurią gali būti sunku pakelti dėl specifinių vibracijų. Kosminės sielos dažnai jau vaikystėje patiria “kur aš čia patekau?” bei “man čia viskas svetima, ilgiuosi savo namų” jausmą ir nuo pat gimimo stipriai išsiskiria iš kitų žmonių. Jos dažnai nesuvokia Žemėje veikiančių dėsnių, stebisi žemiečių įpročiais, tradicijom, dažnai turi itin stiprų mentalą, todėl tik pradėjusios atradinėti savo tikrą prigimtį pagaliau pasijaučia didesniame balanse ir harmonijoje su pasauliu.
Paveiksle netikėtai išsipiešė undinėlė – žmogus-žuvis, kitaip tariant, būtybė, gimusi susijungus dviems pasauliams (kaip ir kosminės sielos, gyvenančios žemiškam kūne). Ir undinėlės kūnas tuo pačiu yra jos valtis, jos transporto priemonė visoms žemiškoms patirtims išgyventi. Na, o veiksmas vyksta kosmose ir vandenyne tuo pat metu.
Ir šiame epizode, kurį matome, užfiksuotas jos susitikimas su giminingom sielos, su kuriomis bendravimas vyksta be žodžių ir, jeigu reikia, net per didžiausius atstumus. Kaip banginiai iš toli susikalba per savo specifinius garso dažnius, taip ir šios klientės sielų grupė jai siuntė priminimus iš toli – atverk širdį, susirask mus ir pajausi namus savo viduje, pradėk kurti gyvenimą pagal SAVO SCENARIJŲ, nusimesk svetimą naštą, kurią užsikrovei, šok gyvenimo šokį, kurk, nes turi, ką kuri.
Kai susitinkame “savus”, ima bendrauti mūsų sielos, kurios atpažįsta viena kitą. Jos jungiasi per meilės ir vienio dažnį – todėl ir moters bei paukščio žvilgsnis yra kupinas tikros, besąlyginės meilės, bendrystės, šilumos ir atsidavimo.
Taigi, dalindamasi šio ryškaus paveikslo energijomis, linkiu visoms kosminėms sieloms, jei save atpažinote, prisiminti savo prigimtį, priimti ją, atverti širdį ir imti vis garsiau skleisti jos dažnį tam, kad į jį atsišaukę į jūsų gyvenimą ateitų “savi”. Jaustis savam tarp savų, būti bendrystėje ir vienio jausme, kurti drauge yra vienas gražiausių mums gyvenime duotų patyrimų. Linkiu jį pasikviesti į savo gyvenimą.
Nors paveikslas yra nutapytas pagal individualų užsakymą, jau jį tapydama jaučiau, kad tarp mano kūrybos gerbėjų yra ne viena kosminė siela. Tad jeigu jaučiate, kad paveikslas itin stipriai kviečiasi ir rezonuoja, rašykite dėl galimybės užsisakyti šio paveikslo reprodukciją – 40×30 ant kartono, įrėmintą po stiklu arba originalaus dydžio spaudą ant drobės (100×70) su patapymu ant viršaus.
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 
