Mano parodos atidarymo šventė

DSC_0073Tas nepakartojamas jausmas, kai atidarai pirmąją oficialią viešai pasiekiamą savo tapybos parodą… Virpu iš džiaugsmo, jaudulio, palengvėjimo, kad viskas praėjo sklandžiai.

Nuostabioje salėje skliautuotomis lubomis ir išpaišytoje freskomis gitaros garsai ir mano dainuojamosios poezijos melodija skambėjo su tokia akustika, kad rodėsi visas angelų choras pritaria. Buvo gera pasidalinti savo dainomis, savo eilėmis, savo energija ir spalvomis.

Žiūrėdama šio vakaro nuotraukas dar ir dar kartą suku tas nuostabias akimirkas, šypsausi savo nesumeluotai šypsenai ir pasididžiavimui veide. Ačiū jums mielieji visiems, kurie buvote kartu su manimi, džiaugėtės ir jaudinotės už mane. Kalnas gėlių, glėbis šiltų žodžių, palinkėjimų ir sveikinimų dar ilgai ilgai šildys mano širdį.

Na, o mano paroda bus eksponuojama iki lapkričio 30d. Įėjimas laisvas, nemokamas, taigi, jei būsite senamiestyje, kviečiu užsukti į Mickevičiaus bibliotekos vaikų skyrių Trakų g. 10.

Jūsų pasmalsavimui – keletas kadrų iš šventinio vakaro. Nuotraukų autorė Gabija Kriščiūnaitė.

DSC_0048DSC_0050DSC_0051DSC_0058DSC_0075DSC_0088DSC_0094DSC_0095DSC_0097DSC_0120DSC_0121DSC_0123DSC_0128DSC_0131DSC_0142

Advertisements

“Angelo gimimas” ir “Dėkingumas”

Angelo gimimas
“ANGELO GIMIMAS”, 80×80, akrilas, drobė.

“ANGELO GIMIMAS”

Kadangi tai sakralinės būtybės gimimo istorija, viską stengiausi parodyti kuo subtiliau. O už istorijos slypinčios įžvalgos šįkart liks už kadro.

Centrinis paveikslo objektas – angelas – tyčia pavaizduotas taip, kad nebūtų iki galo aišku, ar jis vis dar mamos pilve ir iš jo tik po truputį lenda, ar jau priglaustas prie pilvo. Visa kita, išskyrus paukštę, eina poromis – dvi gėlės, du sparnai, du kokonai…

Šįkart tapiau itin ilgai… Koloritas ir kompozicija iš esmės keitėsi net kelis kartus. Nenuostabu – juk ir kūdikio išnešiojimui reikia kantrybės bei laiko… Pagaliau pajaučiau, kad paveikslas turi būti toks, koks yra. Štai toks spalvingas ir gavosi. 🙂

Dedikuoju jį visoms moterims, jau supuojančioms savo gimusį angelą ir dar tik laukiančioms bei tikinčioms, kad šis stebuklas įvyks.

Paveikslas jau surado savo naujuosius šeimininkus, bet norintys gali įsigyti jo aukščiauios kokybės meninę reprodukciją.

Dekingumas
“DĖKINGUMAS”, 80X80, akrilas, drobė

“DĖKINGUMAS”

Vienas stipriausią pozityvų poveikį turinčių gebėjimų yra gebėjimas jausti dėkingumą. Ne tik už mūsų gyvenime vystančius stebuklus ir pasiekimus, bet ir už kasdienius žingsnius, kurie nėra savaime suprantamas dalykas. Būtent dėkingumas sukuria norimų dalykų mūsų gyvenime vis daugiau ir daugiau, todėl taip gera jį jausti ir dar geriau – jį tapyti. 🙂

Naujausias mano paveikslas pasakoja šio mano rudens istoriją apie tą jausmą, kai renki visus metus ir dar daugiau augintą derlių. Apie gausą ir gerovę, kuri pilasi ant galvos lyg palaiminimai, lyg lietus, lyg spalvoti rudeniniai lapai, varva per delnus. Sudedu juos maldai, priglaudžiu prie krūtines, prie gerklės, iš kurių veržiasi dėkingumo žodžiai.

Atsuku nugarą šildančiai saulutei, užsimerkiu ir dėkoju, dėkoju. Už pamokas ir stiprybę, leidusias jas išgyventi. Už drąsą vis labiau būti savimi, kurią šiais metais vystau itin stipriai. Už milžinišką būrį dvasinių pagalbininkų, kurių buvimą šalia ir indėlį visuomet jaučiu.

Ko gero, pastebėjote, kad paveiksle pavaizduotas veidas labai panašus į tą, kurį matėte paveiksle “Mano vidinis Buda”. Taip gavosi tikrai ne specialiai. 🙂 Tai man primena, kad meninkai paprastai piešia savo vidines esybes – nenuostabu, kad kartojasi tie patys ar labai panašus veidai.

Dar viena naujovė – šįkart darbas gimė man kiek neįprastoje gamoje su daug rudų atspalvių, monochromiškesnis ir subtilesnis nei paprastai. Gal dėl to, kad dėkingumas yra toks natūralus ir grynas jausmas, kad jam per didelio ryškumo nereikia.

Gyvai ši paveikslą bus galima išvysti mano parodoje Mickevičiaus bibliotekoje Kūrybinės laboratorijos erdvėje nuo lapkričio 2 iki 30 dienos.

Šis kūrinys kol kas laisvas, galima rezervuoti arba užsisakyti jo meninę reprodukciją.

O kol kas kviečiu pasimėgauti tomis programomis ir spalvomis virtualiai.

Su meile,

Aurelija

Naujausi paveikslai

Aurelija Veršininė

JUNGTUVES su logo
“JUNGTUVĖS”, 80X80, akrilas, drobė

Sveiki atvykę į mano magiškąjį mišką. Jau tamsu, violetiniame danguje tarp medžių šakų užsidegė daugybė jonvabalių, žibančių kaip žvaigzdelės. Naktis jau nubučiavo savo ilgu undinės rūbu žemę ir palaimino ją magijai bei stebuklams, vykstantiems tik tamsoje. Žengdama per mišką ji sujungė dvi viena į kitą besišaukančias širdis – du paukščius, giedančius giesmę gyvenimui. Lyg liudininkai nakties vėjyje siūravo jos jūržolių plaukai ir tyliai ošė medžių šakos. Vyko jungtuvės.

Continue reading “Naujausi paveikslai”

Iš tamsos į šviesą

Is tamsos i sviesa su logo
Iš tamsos į šviesą, 80×60, akrilas, drobė. Aurelija Veršininė, 2017

Tai paveikslas apie atsispyrimą nuo dugno, apie šviesos ieškojimą tamsoje, apie išėjimą iš jos, apie naują gyvybę, kuri randa kelius ir galimybes prasiveržti net didžiausioje tamsoje, apie tikėjimą ir stiprybę, apie leidimą sau būti netobulu ir vis tiek pakankamu.
Atrodo gan tamsus, bet ant šviesios sienos žiūrisi labai kontrastingai.
Norint apžiūrėt reljefą ir detales, reiktų parsisiųst ir pasididint arba ateit į sviečius apžiūrėti gyvai.

Labai pasididinus ir keliaujant po paveikslą galima rasti keletą žodžių. “Gilyn, paleidžiu, gausa, pakankama… ” Kiekvienas iš jų kalba pats už save ir slepia, manau, visiems suprantamas situacijas, bandant paleisti kontrolę, valdymą, jaukinantis savęs priėmimą ir nėrimą gilyn į save ir gyvenimo galimybes. Taigi, paveikslas veikia ir kaip tam tikrų tiesų manifestacija. 

Jei norėtumėt juo ar šio paveikslo reprodukcija papuošti savo namų erdvę, įnešdamį į ją ne tik ryškių spalvų, bet ir aukščiau minėtas programas – rašykite. 🙂

Su meile,

Aurelija

Tebūnie tavo valia

Tebunie tavo valia - su logotipuJau daug metų, o ypač pastaraisiais, aktyviai dirbu paleidimo klausimu. Kas čia per paleidimas, paklausite? Kalbu apie begalinį žmogaus nesaugumo jausmą visose situacijose, kurių jis negali pilnai kontroliuoti. Manome, kad viršūnę galime pasiekti tik viską tobulai valdydami, stengdamiesi iš paskutiniųjų, kartais net galvą į sieną daužydami. Rodos, tik paleisime tas vadeles ir pasiduosime procesui, tik nustosime daryti geriausiai kaip tik galime – iš karto suklupsime. Ne šiaip suklupsime – tiesiog mums būtinai nepasiseks. Todėl viską turime kontroliuoti, nes tik mes žinome, kaip turi būti ir kad turi būti taip, o ne kitaip. 🙂

Dabar rašant šias eilutes ima juokas. Bet anksčiau mokėjau gyventi tik taip – perfekcionistiškai, maksimalistiškai, viską kruopščiai planuojant, gerinant, įsikibus į iliuziją, kad be mano pastangų niekas nevyksta. Jaučiausi dėl to saugesnė? Taip, bet tai buvo iliuzija.

fragmentas su moterimAr išmokau paleisti ir leisti tiesiog būti? Dar ne visada, bet jau labai dažnai. Ir kaskart nusprendusi tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji bus ir veikti tik širdies balso, o ne nuolat gąsdinančio proto vedama, pasisveikindavau su stebuklu. Vis ateidavau į pačius netikėčiausius posūkius su geriausia įmanoma pabaiga, susidurdavau su magiškais įvykių išsirutuliuojimais, sutikdavau savo kelyje tokių netikėtų pagalbininkų ir vedlių, kurių niekuomet net ir labai besistengdama nebūčiau pati suplanavusi, sugalvojusi, nes apie jų egzistavimą tiesiog nieko nežinojau.

Ir tuomet belikdavo tik stebėtis, dėkoti ir kartoti mintyse; “Taip, Kūrėjau, tu esi geriausias režisierius pasaulyje. Pasitikiu tavimi ir priimu tavo scenarijų, kuris visuomet man yra pats tinkamiausias. Tebūnie tavo valia.”

Apie tokį pasitikėjimą bei paleidimą ir atėjo įžvalgos tapant šį paveikslą. Jo kelias į galutinį vaizdą buvo labai ilgas, nes tai daugiasluoksnė intuityvi tapyba. Tokiame procese koloritas, objektai ir kompozcija keičiasi daugybę kartų, mokantis neprisirišti prie jau nutapytų “gražių vietų”, kurias kaip ir būtų gaila užtapyti. Mokausi ir čia paleisti, neprisirišti, nes žinau, kad tuomet galiu sukurti dar kažką geresnio, kas nė nesisapnavo.

Aguonu fragmentasTaip gimė kelias scenas slepiantis paveikslas. Tai ir ant nugaros gulinti, visiškai tėkmei ir Kūrėjo rankoms pasidavusi moteris, ir burkuojančių paukštelių pora, ir sauganti, vedanti, nukreipianti Kūrėjo ranka, ir gyvenimo upė, ir mistine gėle ar taure pavirtusi valtis, išplaukusi į saugų uostą.

Man patinka, kai mano paveiksluose vienas objektas tampa kitu, taip pabrėžiant mintį apie ryšį tarp visko, kas egzistuoja, apie Vienio jausmą. Beto tai tampa žaidimu, kai kiekvienas, tarsi veidrodyje mato kažką kitą.

fragmentas - apsuktas 1“Tebūnie tavo valia” paveiksle pasislėpė ir dar daugiau simboliais virtusių objektų, kurie pasimato pavertus paveikslą į kairę. Staiga pasimato, kad moteris paveiksle yra ne viena, nes egzistuoja kita jos pusė – vyras. Gal jos vidinis Animus, o gal tiesiog gyvenimo partneris. Įdomu tai, kad jos galva tampa jo kūnu ir atvirkščiai. Čia kaip mano paskutiniame eilėraštyje.

Kad ir kokį kūną užsivilktumėm – vis viena būtumėm
Vienas kito atspindžiai. Kaip Anima ir Animus.

Na, o pavertus paveikslą horizontaliai į dešinę, atrodo, kad moteris ne guli, o eina ar skrenda į priekį ir Kūrėjo ranka ją tiesiog stumia veikti. Būtent taip, man rodos, gyvenime ir būna – kartais, kai atsipalaiduoji ir atsiduodi Aukštesnių jėgų valiai, užtenka paleisti, o tuomet pajausti vidinį signalą, reiškiantį, kad atėjo laikas veikti.

Esu tikra, kad patys kuriame savo gyvenimus – gerus ir blogus dalykus juose. Priimam sprendimus ir po to gyvenime su jų pasekmėmis, kad ir kaip norėtųsi apkaltinti ką nors kitą – aplinkinius, negalavimus, sąlygas, aplinkybes. Visgi, visoje šitoje žmogaus didybėje yra dar didesnis režisierius. Būtent jis geriausiai mato tai, kas geriausia mūsų esybei iš tolimesnės perspektyvos. Jis prideda savo didingą ranką ir palaimindamas siunčia mus tomis kryptimis, kuriomis eidami sutiksime patys save.

Linkiu mums visiems kuo sklandesnės kelionės ir kuo palaimingesnio paleidimo. Pabandykit – gal patiks? 🙂

Su meile,

Aurelija

Gyvybės pradžia

Gyvybes pradzia - horizontalus
Gyvybės pradžia. 100×50.

Su dideliu džiaugsmu noriu pristatyti vieną iš naujų savo paveikslų “Gyvybės pradžia”. Šįkart – tai didelių išmatavimų (metras ant pusės metro), gaivių spalvų abstakcija, dvelkianti atsipalaidavimu, gyvybingumu, žydrų jūros lagūnų grožiu, švelniu smėliu ir dangaus žydryne. Tai tikrų atostogų ir erdvės, kurioje viskas gyva, juda, o tuo pačiu dvelkia ramybe ir poilsiu, oazė, kuri gali papuošti jūsų namus.

Paveikslą pagyvina reljefinis paviršius, kuris nuotraukoje praktiškai neatsispindi, kaip ir sidabriškų spalvų žaismas. Šiuos galima įvertinti tik pamačius paveikslą gyvai. Susidomėjusius kviečiu apžiūrėti ir pasimatuoti šį kūrinį savo namų interjere.

Paveikslas gražiai žiūrisi tiek vertikalus, tiek ir horizontalus, taigi gali būti pritaikomas pagal individualų interjero ir erdvės apstatymo poreikį.

miegamasis-interjeras-66777526
Taip horizontalus paveikslas galėtų atrodyti interjere (interjero nuotrauka skolinta iš interneto).

Tenai

Tenai

Ar jūs sapnuojate? Ar atsimenate savo sapnus? Ar būna taip, kad sapnas yra toks tikras, kad atsibudę dar kurį laiką svarstote, kuri iš dviejų “realybių” yra toji tikroji?

Fragmentas 2Aš esu sapnuotoja ir būtent per sapnus dažniausiai turiu galimybę ne tik pabuvoti dangiškam kino teatre, bet ir gauti nuo savo vidinio aš simboliais užkoduotas žinutes, skirtas mano asmeniniam tobulėjimui. Kai kurie sapnai būna tokie ryškus ir taip smarkiai paveikia, kad dar gerą pusdienį ar net kelias dienas vaikštau, kaip pusiau negrįžusi iš kitos realybės, klausdama savęs, ar Tenai aš buvau tikra ir toji anoji sapnavo šią, aš šita kasnakt guldamasi sapnuoja Tą Kitą?

Jau seniai ruošiuosi įteikti Oskarą savo sapnų režisieriui už kai kurių jo kūrinių puikumą. Visų pirma už scenarijų, pranokstantį pačius mistiškiausius Deivido Linčo filmus. Taip pat už tai, kad juose jis pajungia absoliučiai visus sensorius – ryškiausias spalvas, stipriausius kvapus, gražiausias melodijas ir eiles, ryškiausius kūno pojūčius, kurie ne tik prilygsta, bet ir pranoksta tuos, kuriuos patiriu “realybėje”. Sako, kad mūsų sielos, ilgėdamosis būsenos tarp gyvenimų ir Anapusybės harmonijos, dažnai būtent sapno metu sugrįžta Tenai ir parsineša atsiminimus apie rojaus sodą, giedančius paukščius, už žmogų didesnes būtybes, paslapties ir mistikos, o svarbiausia – Vienio ir ramybės jausmą. Ir tuomet sapnas tampa durimis ne tik į kino teatrą ar kitą sąmonės lygį, bet ir į kitą dimensiją, kurioje gyvename ne kūne. Tai vadinu sapnų terapija, iš kurios grįžtu pagirdžiusi savo “namų ilgesio” troškulį.

Būtent sapnuose veiksmas yra daugiaplanis, taigi gali ne tik vykti vienu metu keliose vietose, bet ir leisti pasijausti bet kuriuo iš personažų. Čia sėdi ant medžio, paukščio giesmę giedodamas, čia jau prausi savo žmogišką veidą šaltinio vandeniu, čia jau žiūri į veidrodį ir matai jame vyro atspindį. Kuris iš jų esi tu? O gal jie visi arba nei vienas?

Tenai - fragmentasŠtai ir naujausias mano paveikslas, kuriame pabandžiau atskleisti daugiaplaniškumo ir plastiško vieno objekto perėjimo į kitą temas, pasakoja apie sapnus, apie buvimą toje kitoje Erdvėje. Tai paslaptingos nakties, Tamsos, iš kurios viskas atsiranda, sodas.  Kiekvienas objektas jame – tai durys į kitą objektą. Jame viskas yra Viena, nėra jokio dvilypumo, nes viena be kito neegzistuoja. Čia nėra praeities ir ateities. Čia viskas tėra niekada nesibaigianti dabarties akimirka. Joje susitinka pačios įvairiausios mūsų inkarnacijos –  toji, kai buvome medžiu, kita – kai buvome paukščiu, trečia – kai vaikščiojome žmogaus kūne –  ir toji, kai kūno nebeturim, nes tampam kažko DAUG DIDINGESNIO dalimi.

Tikiu, kad žvelgdami į šį paveikslą ir medituodami tuos sapno fragmentus, kuriuos atsimename, tuos jausmus, kuriuos parsinešame, galime pagirdyti savo sielą, mokytis vis mažiau skirstyti ir vertinti, o vietoj to – vis daugiau TIESIOG BŪTI, nes gyvenimas yra mūsų patyrimas su visais jo atspalviais. Gyvenimas – tai vientisas kontrastingų spalvų paveikslas, kurio visos – net pačios tamsiausios dalys  – prisideda prie jo grožio kūrimo ir be kurių jis tiesiog neegzistuotų.

Linkiu tai kuo dažniau atsiminti.

Aurelija