Tapyba paveikslai

Aurelija Veršininė

Sveiki atvykę į mano magiškąjį mišką. Jau tamsu, violetiniame danguje tarp medžių šakų užsidegė daugybė jonvabalių, žibančių kaip žvaigzdelės. Naktis jau nubučiavo savo ilgu undinės rūbu žemę ir palaimino ją magijai bei stebuklams, vykstantiems tik tamsoje. Žengdama per mišką ji sujungė dvi viena į kitą besišaukančias širdis – du paukščius, giedančius giesmę gyvenimui. Lyg liudininkai nakties vėjyje siūravo jos jūržolių plaukai ir tyliai ošė medžių šakos. Vyko jungtuvės.

Continue reading “Naujausi paveikslai”

Tai paveikslas apie atsispyrimą nuo dugno, apie šviesos ieškojimą tamsoje, apie išėjimą iš jos, apie naują gyvybę, kuri randa kelius ir galimybes prasiveržti net didžiausioje tamsoje, apie tikėjimą ir stiprybę, apie leidimą sau būti netobulu ir vis tiek pakankamu.
Atrodo gan tamsus, bet ant šviesios sienos žiūrisi labai kontrastingai.
Norint apžiūrėt reljefą ir detales, reiktų parsisiųst ir pasididint arba ateit į sviečius apžiūrėti gyvai.

Labai pasididinus ir keliaujant po paveikslą galima rasti keletą žodžių. “Gilyn, paleidžiu, gausa, pakankama… ” Kiekvienas iš jų kalba pats už save ir slepia, manau, visiems suprantamas situacijas, bandant paleisti kontrolę, valdymą, jaukinantis savęs priėmimą ir nėrimą gilyn į save ir gyvenimo galimybes. Taigi, paveikslas veikia ir kaip tam tikrų tiesų manifestacija. 

Jei norėtumėt juo ar šio paveikslo reprodukcija papuošti savo namų erdvę, įnešdamį į ją ne tik ryškių spalvų, bet ir aukščiau minėtas programas – rašykite. 🙂

Su meile,

Aurelija

Jau daug metų, o ypač pastaraisiais, aktyviai dirbu paleidimo klausimu. Kas čia per paleidimas, paklausite? Kalbu apie begalinį žmogaus nesaugumo jausmą visose situacijose, kurių jis negali pilnai kontroliuoti. Manome, kad viršūnę galime pasiekti tik viską tobulai valdydami, stengdamiesi iš paskutiniųjų, kartais net galvą į sieną daužydami. Rodos, tik paleisime tas vadeles ir pasiduosime procesui, tik nustosime daryti geriausiai kaip tik galime – iš karto suklupsime. Ne šiaip suklupsime – tiesiog mums būtinai nepasiseks. Todėl viską turime kontroliuoti, nes tik mes žinome, kaip turi būti ir kad turi būti taip, o ne kitaip. 🙂

Dabar rašant šias eilutes ima juokas. Bet anksčiau mokėjau gyventi tik taip – perfekcionistiškai, maksimalistiškai, viską kruopščiai planuojant, gerinant, įsikibus į iliuziją, kad be mano pastangų niekas nevyksta. Jaučiausi dėl to saugesnė? Taip, bet tai buvo iliuzija.

Ar išmokau paleisti ir leisti tiesiog būti? Dar ne visada, bet jau labai dažnai. Ir kaskart nusprendusi tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji bus ir veikti tik širdies balso, o ne nuolat gąsdinančio proto vedama, pasisveikindavau su stebuklu. Vis ateidavau į pačius netikėčiausius posūkius su geriausia įmanoma pabaiga, susidurdavau su magiškais įvykių išsirutuliuojimais, sutikdavau savo kelyje tokių netikėtų pagalbininkų ir vedlių, kurių niekuomet net ir labai besistengdama nebūčiau pati suplanavusi, sugalvojusi, nes apie jų egzistavimą tiesiog nieko nežinojau.

Ir tuomet belikdavo tik stebėtis, dėkoti ir kartoti mintyse; “Taip, Kūrėjau, tu esi geriausias režisierius pasaulyje. Pasitikiu tavimi ir priimu tavo scenarijų, kuris visuomet man yra pats tinkamiausias. Tebūnie tavo valia.”

Apie tokį pasitikėjimą bei paleidimą ir atėjo įžvalgos tapant šį paveikslą. Jo kelias į galutinį vaizdą buvo labai ilgas, nes tai daugiasluoksnė intuityvi tapyba. Tokiame procese koloritas, objektai ir kompozcija keičiasi daugybę kartų, mokantis neprisirišti prie jau nutapytų “gražių vietų”, kurias kaip ir būtų gaila užtapyti. Mokausi ir čia paleisti, neprisirišti, nes žinau, kad tuomet galiu sukurti dar kažką geresnio, kas nė nesisapnavo.

Taip gimė kelias scenas slepiantis paveikslas. Tai ir ant nugaros gulinti, visiškai tėkmei ir Kūrėjo rankoms pasidavusi moteris, ir burkuojančių paukštelių pora, ir sauganti, vedanti, nukreipianti Kūrėjo ranka, ir gyvenimo upė, ir mistine gėle ar taure pavirtusi valtis, išplaukusi į saugų uostą.

Man patinka, kai mano paveiksluose vienas objektas tampa kitu, taip pabrėžiant mintį apie ryšį tarp visko, kas egzistuoja, apie Vienio jausmą. Beto tai tampa žaidimu, kai kiekvienas, tarsi veidrodyje mato kažką kitą.

“Tebūnie tavo valia” paveiksle pasislėpė ir dar daugiau simboliais virtusių objektų, kurie pasimato pavertus paveikslą į kairę. Staiga pasimato, kad moteris paveiksle yra ne viena, nes egzistuoja kita jos pusė – vyras. Gal jos vidinis Animus, o gal tiesiog gyvenimo partneris. Įdomu tai, kad jos galva tampa jo kūnu ir atvirkščiai. Čia kaip mano paskutiniame eilėraštyje.

Kad ir kokį kūną užsivilktumėm – vis viena būtumėm
Vienas kito atspindžiai. Kaip Anima ir Animus.

Na, o pavertus paveikslą horizontaliai į dešinę, atrodo, kad moteris ne guli, o eina ar skrenda į priekį ir Kūrėjo ranka ją tiesiog stumia veikti. Būtent taip, man rodos, gyvenime ir būna – kartais, kai atsipalaiduoji ir atsiduodi Aukštesnių jėgų valiai, užtenka paleisti, o tuomet pajausti vidinį signalą, reiškiantį, kad atėjo laikas veikti.

Esu tikra, kad patys kuriame savo gyvenimus – gerus ir blogus dalykus juose. Priimam sprendimus ir po to gyvenime su jų pasekmėmis, kad ir kaip norėtųsi apkaltinti ką nors kitą – aplinkinius, negalavimus, sąlygas, aplinkybes. Visgi, visoje šitoje žmogaus didybėje yra dar didesnis režisierius. Būtent jis geriausiai mato tai, kas geriausia mūsų esybei iš tolimesnės perspektyvos. Jis prideda savo didingą ranką ir palaimindamas siunčia mus tomis kryptimis, kuriomis eidami sutiksime patys save.

Linkiu mums visiems kuo sklandesnės kelionės ir kuo palaimingesnio paleidimo. Pabandykit – gal patiks? 🙂

Su meile,

Aurelija

Su dideliu džiaugsmu noriu pristatyti vieną iš naujų savo paveikslų “Gyvybės pradžia”. Šįkart – tai didelių išmatavimų (metras ant pusės metro), gaivių spalvų abstakcija, dvelkianti atsipalaidavimu, gyvybingumu, žydrų jūros lagūnų grožiu, švelniu smėliu ir dangaus žydryne. Tai tikrų atostogų ir erdvės, kurioje viskas gyva, juda, o tuo pačiu dvelkia ramybe ir poilsiu, oazė, kuri gali papuošti jūsų namus.

Paveikslą pagyvina reljefinis paviršius, kuris nuotraukoje praktiškai neatsispindi, kaip ir sidabriškų spalvų žaismas. Šiuos galima įvertinti tik pamačius paveikslą gyvai. Susidomėjusius kviečiu apžiūrėti ir pasimatuoti šį kūrinį savo namų interjere.

Paveikslas gražiai žiūrisi tiek vertikalus, tiek ir horizontalus, taigi gali būti pritaikomas pagal individualų interjero ir erdvės apstatymo poreikį.

Ar jūs sapnuojate? Ar atsimenate savo sapnus? Ar būna taip, kad sapnas yra toks tikras, kad atsibudę dar kurį laiką svarstote, kuri iš dviejų “realybių” yra toji tikroji?

Aš esu sapnuotoja ir būtent per sapnus dažniausiai turiu galimybę ne tik pabuvoti dangiškam kino teatre, bet ir gauti nuo savo vidinio aš simboliais užkoduotas žinutes, skirtas mano asmeniniam tobulėjimui. Kai kurie sapnai būna tokie ryškus ir taip smarkiai paveikia, kad dar gerą pusdienį ar net kelias dienas vaikštau, kaip pusiau negrįžusi iš kitos realybės, klausdama savęs, ar Tenai aš buvau tikra ir toji anoji sapnavo šią, aš šita kasnakt guldamasi sapnuoja Tą Kitą?

Jau seniai ruošiuosi įteikti Oskarą savo sapnų režisieriui už kai kurių jo kūrinių puikumą. Visų pirma už scenarijų, pranokstantį pačius mistiškiausius Deivido Linčo filmus. Taip pat už tai, kad juose jis pajungia absoliučiai visus sensorius – ryškiausias spalvas, stipriausius kvapus, gražiausias melodijas ir eiles, ryškiausius kūno pojūčius, kurie ne tik prilygsta, bet ir pranoksta tuos, kuriuos patiriu “realybėje”. Sako, kad mūsų sielos, ilgėdamosis būsenos tarp gyvenimų ir Anapusybės harmonijos, dažnai būtent sapno metu sugrįžta Tenai ir parsineša atsiminimus apie rojaus sodą, giedančius paukščius, už žmogų didesnes būtybes, paslapties ir mistikos, o svarbiausia – Vienio ir ramybės jausmą. Ir tuomet sapnas tampa durimis ne tik į kino teatrą ar kitą sąmonės lygį, bet ir į kitą dimensiją, kurioje gyvename ne kūne. Tai vadinu sapnų terapija, iš kurios grįžtu pagirdžiusi savo “namų ilgesio” troškulį.

Būtent sapnuose veiksmas yra daugiaplanis, taigi gali ne tik vykti vienu metu keliose vietose, bet ir leisti pasijausti bet kuriuo iš personažų. Čia sėdi ant medžio, paukščio giesmę giedodamas, čia jau prausi savo žmogišką veidą šaltinio vandeniu, čia jau žiūri į veidrodį ir matai jame vyro atspindį. Kuris iš jų esi tu? O gal jie visi arba nei vienas?

Štai ir naujausias mano paveikslas, kuriame pabandžiau atskleisti daugiaplaniškumo ir plastiško vieno objekto perėjimo į kitą temas, pasakoja apie sapnus, apie buvimą toje kitoje Erdvėje. Tai paslaptingos nakties, Tamsos, iš kurios viskas atsiranda, sodas.  Kiekvienas objektas jame – tai durys į kitą objektą. Jame viskas yra Viena, nėra jokio dvilypumo, nes viena be kito neegzistuoja. Čia nėra praeities ir ateities. Čia viskas tėra niekada nesibaigianti dabarties akimirka. Joje susitinka pačios įvairiausios mūsų inkarnacijos –  toji, kai buvome medžiu, kita – kai buvome paukščiu, trečia – kai vaikščiojome žmogaus kūne –  ir toji, kai kūno nebeturim, nes tampam kažko DAUG DIDINGESNIO dalimi.

Tikiu, kad žvelgdami į šį paveikslą ir medituodami tuos sapno fragmentus, kuriuos atsimename, tuos jausmus, kuriuos parsinešame, galime pagirdyti savo sielą, mokytis vis mažiau skirstyti ir vertinti, o vietoj to – vis daugiau TIESIOG BŪTI, nes gyvenimas yra mūsų patyrimas su visais jo atspalviais. Gyvenimas – tai vientisas kontrastingų spalvų paveikslas, kurio visos – net pačios tamsiausios dalys  – prisideda prie jo grožio kūrimo ir be kurių jis tiesiog neegzistuotų.

Linkiu tai kuo dažniau atsiminti.

Aurelija

Tas nepakartojamas jausmas ilgai nešiojus, mintyse ir ant drobės dėliojus naują tapybos darbą… Tarsi vaiko gimimas -džiugus, atnešantis palengvėjimą ir savirealizacijos džiaugsmą. Tokiu jausmu visuomet norisi dalintis, kad jis kuo daugiau kartų apskrietų žemę.

Naujausias mano tapybos darbas “Miško dukra” į pasaulį žengė ilgai. Pradėjusi tapyti paveikslą, niekuomet negaliu tiksliai žinoti, į kokius nuotykius jis mane nuves, ir kokie personažai ar temos jame atsiskleis. Kaskartą drąsiai leidžiuosi į kelionę, nežinodama, nei kur nuvyksiu, nei kada. Pradžioje buvo suplanuota, kad šioji svajoklė simbolizuos personologijos moksle žinomą Bugnų damą. Bet bepiešiant ir vis labiau susipažįstant supratau, kad tai visai kitokia mitinė būtybė, kurią prisijaukinti nebuvo lengva. Dabar, kai paveikslą pabaigiau, suprantu, kodėl reikėjo tiek laiko, kad galėčiau ant drobės perkelti šią deivę. Turėjau ją ir jos simbolizuojamas savybes pažadinti savo viduje.

Miško dukra – tai tikras gamtos vaikas, basas bėgiojantis po miškus kartu su elfais, pasidabinęs rasos deimantais plaukuose. Ji nuoširdi, linksma, kupina gaivališko gyvenimo džiaugsmo, nesutrikdomos ramybės, mokėjimo pasijuokti iš savęs ir kitų. Jos svajingame žvilgsnyje ir kreivoje, ironiškoje šypsenoje sustingusi amžina jaunystė, pagardinta išmintimi ir drąsa. Ši, kiekvienoje moteryje gyvenanti Deivė, kurios plaukai virto medžiu, visuomet ateina pasidžiaugti tomis akimirkomis, kai tampame artimesni savo prigimčiai, gamtai. Ji – mūsų vidinės laisvės atspindys.

Miško dukra yra jums jau pažįstamos Čirvų damos sesuo. Jos sielos sesės. Skirtingi tos pačios sielos atspindžiai skirtingame transformacijos periode. Dėl to jos puikiai galėtų papuošti namų sieną tiek kiekviena atskirai, tiek ir abi kartu susiliejusios į bendrą didelį diptiką su bendrais išmatavimais 80×120.

Abu paveikslai kol kas yra laisvi. Jei norėtumėt vienu iš jų ar abiem papuošti savo namų erdvę, įnešdami drąsios, laisvos, laimingos ir save realizavusios moters energijų, rašykit.

Aurelija

Sveiki, noriu pasidalinti šviežiai sukurtu savo tapybos darbu, tik vakar iškeliavusiu pas naujuosius šeimininkus. Tai pagal individualų užsakymą nuostabiai šeimai nutapytas diptikas, kurį pavadinau “Sielos draugai švintant”. (Paspaudus ant bet kurios nuotraukos, atsidaro didesnis formatas, kurį patogu apžiūrėti iš arčiau.)

Ši dviejų susikabinusių medžių tema kai kuriems, pažįstantiems mano darbus, jau gali būti matyta. Kadangi labai myliu medžius ir tai, ką jie simbolizuoja – ir gamtoje, ir bet kokiame mene – natūralu, kad šia temą norisi plėsti ir visais atspindžiais, visomis spalvinėmis gamomis kartoti vėl ir vėl. Taip gimė prieš porą metų tapyto diptiko “Sielos draugai” brolis, persmelktas šiek tiek kitokių energijų ir visai kitos spalvinės gamos.

Šis paveikslas simbolizuoja harmoninga dviejų žmonių buvimą šeimoje, poroje. Tai dvi sielos, kurios kaip šie medžiai kiekvienas atskirai yra tobulos, užbaigtos esybės. Joms gera būti savyje ir su savim. Visgi, nepaisant individualios harmonijos, jos sąmoningai renkasi būti kartu. Tai simbolizuoja medžių susijungimas, kur moteris-medis švelniai įsikimba savo partneriui į ranką, tiksliau šaką.  Kai kuriose vietose medžių šakos susilieja, tapdamos vienos kitom– taip ir žmonės harmoningoje šeimoje susilieja, supanašėja, papildydami vienas kitą.

Turiu prisipažinti, kad tapant šį kūrinį dar stipriau nei kada nors anksčiau pajutau, kad tinkamai energetiškai pasiruošus ir nusiteikus, kūryba gali tapti tiesioginiu ryšiu su Aukščiausiomis jėgomis, aukščiausiuoju AŠ. Proceso metu, kai pavykdavo kelioms valandoms išeiti į visiškai kitą erdvę, kurioje nėra nei laiko, nei įprastų pojūčių, apimdavo jausmas, kad tesu įrankis kažkokio kūrybinio genijaus rankose. Tesu teptukas, kuriuo savo istoriją kuria didinga, besąlyginės meilės kupina ranka. Atrodė, kad NE AŠ TAPAU paveikslą, o JIS MANE. Tai visiškas buvimas “sraute”, kuriame gimsta tai, kas turi gimti.