Šviesos kariai ir paslėpta istorija apie saugotojus

Sviesos kariai_ su logo
ŠVIESOS KARIAI, 80X80, akrilas, drobė.

Šįkart noriu jums ne tik papasakoti apie savo naujausią paveikslą, bet ir atskleisti bei parodyti keletą paslapčių. Tai vienas ilgiausiai pieštų mano kūrinių, kurie kaip tikras žmogus ilgai ieškojo ir galvojo, kuo jis nori būti. Kol galiausiai rado ir išgrynino savo temą, savo skambėjimą. Jo autentiškumo ieškojimo kelionėje vaizdas, koloritas ir net pakabinimo kryptis keitėsi taip drastiškai ir kardinaliai, kad pamatę kurį nors ankstesnį etapą (o jūs juos netrukus pamatysite), kažin, ar pažintumėte, kad tai tas pats darbas. 🙂 Tokia ta daugiasluoksnė tapyba, žadanti daug netikėtumų ir reikalaujanti daug drąsos paleist tai, kas turi išeiti.

Pirmąkart parodysiu jums tuos paveikslo sluoksnius, kurie pasislėpė apačioje, kartu nusinešdami ir dalį istorijų.

Pradėjau šį paveikslą dar auksinio rudens periodu, kai visa gamta alsavo auksu, variu ir bronza. Buvau įkvėpta beprotiškai gražaus šių metų rudens ir jo spalvų. Pirmuose paveikslo sluoksniuose medžių lapai dalyvavo tiesiogiai, palikdami savo autentiškus įspaudus dažuose ant drobės. Piešiau, klausydamasi širdyje skambančio džiazo ir jau mintyse dėliojau būsimą pavadinimą. Čia bus “Rudeninis džiazas”, galvojau sau laiminga išsitepliojusi rankas kone iki alkūnių raudona, bordine, oranžine ir geltona spalvomis. O paveikslas sau patyliukais šypsojosi, žinodamas, kad mūsų laukia dar ilga kelionė kartu ir jokio “rudeninio džiazo čia nebus”. 🙂

Continue reading “Šviesos kariai ir paslėpta istorija apie saugotojus”

Advertisements

Du nauji paveikslai – “Moteris-pumpuras” ir “Sapnas”

As moteris - as pumpuras_su logo
“AŠ MOTERIS- AŠ PUMPURAS”, 120X100

“Aš moteris – aš pumpuras”, 120×100, akrilas, daugiasluoksnė tapyba ant drobės.

Gera tapyti ant tooookio didumo formato. Nujaučiu, kad man tai buvo pirma, bet tikrai toli gražu ne paskutinė tokių didelių išmatavimų drobė, kurios kraštus tapant reikėjo pasistiebti. Smagu tapyti, leidžiant visam kūnui judėti.

Norėdama uždengti didesnį plotą ir leisdama teptukui šokti tokiais judesiais ir kryptimis, kaip jam norėjosi, nė pati nepajutau, kaip ėmiau šokti. Šiaip nesu labai šokti mėgstantis žmogus. Jaučiu, kad šioje srityje dar turiu išlaisvinti savo vidinius blokus. Būtent tapybos metu labai stipriai pajutau tą takumą, tą gyvybinę jėgą, tą lankstumą ir stebuklingą energiją, kurią nešiojasi kiekvienos moters kūnas. Todėl nelabai ir nenustebau pastebėjusi, kad nejučiom pradėjau šokti, judinti klubus, pilvą. Buvo gera jaustis gyvai, galinčiai judėti, kvėpuoti, šokti. Būtent tokių įžvalgų atnešė šis kūrinys.

Kaip visada, lipdydama sluoksnį po sluoksnio, sudėjau į vidų daug programų ir istorijų. Pakroviau takumo, lengvumo ir gyvybine evergija. Įrašiau istorijas apie moteriškumą, apie leidimą sau skleistis, švytėti tamsoje, apie takumą, kūno judrumą, budinimą. Moteris – tai pumpuras. Tai žydėjimas ir augimas į visas puses. Jei stengiamės būti kietais akmenėliais, aštriname savo briaunas ir kovojame, nuolat būdamos veiksme, pumpurėliai vysta arba sustingsta laukime. Ir tik tada, kai leidžiame sau būti, patirti, jausti, o ne veikti, kai vystome savo takumą ir moteriškumą, pumpurai virsta žiedais. Tokiais švytinčiais ir gyvais, kad jie skleidžia šviesą net tamsoje.

Esu dėkinga už tai, kad šis paveikslas man tai priminė.
To ir linkiu visoms moterims. Ir sau, žinoma. 🙂

SAPNAS”, 80×80, akrilas, daugiasluoksnė tapyba ant drobės.

Sapnas_su logo
“SAPNAS”, 80X80

Mėgstu tapyti paveikslus, kurie perteikia “sapniškumą”. Nežinau, kaip jūsų sapnuose, bet maniškiuose dažnai yra kelios veiksmo scenos. Veiksmas vyksta visur vienu metu arba staiga persikelia iš vienos istorijos į kitą. Vieni objektai netikėtai virsta kitais.
Taip ir šiame paveiksle dėliojau daugiaplanę veiksmo architektūrą, leidžiančią vaikščioti po visą kūrinį, tarsi mažas miesto gatveles, kupinas senovinių arkinių durų, kyšančių iš visų paveikslo kraštų. Kas už jų slepiasi? Kitos mūsų vidinės dalys? Gal kitos jų istorijos?

Kai kurie mano sapnai būna itin ryškus ir spalvingi – būtent toks ir šitas.

Šiaip ar taip, paveikslas turi du matymo filtrus. Pirmasis, geriausiai krentantis į akis yra centrinė renesansinio stiliaus moters profilio figūra su žaliu gobtuvu, o virš jos – vyro figūros profilis šešėlyje. Kiekviename sapne būna centrinis veikėjas – tai štai ir jie. 🙂

Kitas objektų išryškinimo filras – tai miškas su medžiais. Kairys medis stovi priekyje, už jo – dešineje augantis violetinis medis, o viduryje piešinio – toliausiai stovintis medis, kurio vienas kraštas tuo pačiu yra moters gobtuvo dalis.

Man patinka šio paveikslo įžvalgą, kurią gavau tapydama. Jos akcentas – daugybė durų, atsiveriančių į naujas galimybes ir naujus sprendimus. Vienas jų gyvenime pastebime, kitas pražiopsome. Vienas uždarome ir tuoj pat atidarome kitas. Kažin, kas už jų laukia…

Kaip visada geriausia kviečiu savo paveikslus vertinti gyvai. Galimybė pamatyti ir patikus įsigyti šiuos du naujausius mano paveikslus kartu su kitom naujienom bus jau nuo gruodžio 2 dienos. Mano darbų kolekcija visą gruodį bus eksponuojama galerijoje “Menika”, Trakų g. 7, Vilniuje. Užsukite. 🙂

Su meile,

Aurelija

Mano parodos atidarymo šventė

DSC_0073Tas nepakartojamas jausmas, kai atidarai pirmąją oficialią viešai pasiekiamą savo tapybos parodą… Virpu iš džiaugsmo, jaudulio, palengvėjimo, kad viskas praėjo sklandžiai.

Nuostabioje salėje skliautuotomis lubomis ir išpaišytoje freskomis gitaros garsai ir mano dainuojamosios poezijos melodija skambėjo su tokia akustika, kad rodėsi visas angelų choras pritaria. Buvo gera pasidalinti savo dainomis, savo eilėmis, savo energija ir spalvomis.

Žiūrėdama šio vakaro nuotraukas dar ir dar kartą suku tas nuostabias akimirkas, šypsausi savo nesumeluotai šypsenai ir pasididžiavimui veide. Ačiū jums mielieji visiems, kurie buvote kartu su manimi, džiaugėtės ir jaudinotės už mane. Kalnas gėlių, glėbis šiltų žodžių, palinkėjimų ir sveikinimų dar ilgai ilgai šildys mano širdį.

Na, o mano paroda bus eksponuojama iki lapkričio 30d. Įėjimas laisvas, nemokamas, taigi, jei būsite senamiestyje, kviečiu užsukti į Mickevičiaus bibliotekos vaikų skyrių Trakų g. 10.

Jūsų pasmalsavimui – keletas kadrų iš šventinio vakaro. Nuotraukų autorė Gabija Kriščiūnaitė.

DSC_0048DSC_0050DSC_0051DSC_0058DSC_0075DSC_0088DSC_0094DSC_0095DSC_0097DSC_0120DSC_0121DSC_0123DSC_0128DSC_0131DSC_0142

“Angelo gimimas” ir “Dėkingumas”

Angelo gimimas
“ANGELO GIMIMAS”, 80×80, akrilas, drobė.

“ANGELO GIMIMAS”

Kadangi tai sakralinės būtybės gimimo istorija, viską stengiausi parodyti kuo subtiliau. O už istorijos slypinčios įžvalgos šįkart liks už kadro.

Centrinis paveikslo objektas – angelas – tyčia pavaizduotas taip, kad nebūtų iki galo aišku, ar jis vis dar mamos pilve ir iš jo tik po truputį lenda, ar jau priglaustas prie pilvo. Visa kita, išskyrus paukštę, eina poromis – dvi gėlės, du sparnai, du kokonai…

Šįkart tapiau itin ilgai… Koloritas ir kompozicija iš esmės keitėsi net kelis kartus. Nenuostabu – juk ir kūdikio išnešiojimui reikia kantrybės bei laiko… Pagaliau pajaučiau, kad paveikslas turi būti toks, koks yra. Štai toks spalvingas ir gavosi. 🙂

Dedikuoju jį visoms moterims, jau supuojančioms savo gimusį angelą ir dar tik laukiančioms bei tikinčioms, kad šis stebuklas įvyks.

Paveikslas jau surado savo naujuosius šeimininkus, bet norintys gali įsigyti jo aukščiauios kokybės meninę reprodukciją.

Dekingumas
“DĖKINGUMAS”, 80X80, akrilas, drobė

“DĖKINGUMAS”

Vienas stipriausią pozityvų poveikį turinčių gebėjimų yra gebėjimas jausti dėkingumą. Ne tik už mūsų gyvenime vystančius stebuklus ir pasiekimus, bet ir už kasdienius žingsnius, kurie nėra savaime suprantamas dalykas. Būtent dėkingumas sukuria norimų dalykų mūsų gyvenime vis daugiau ir daugiau, todėl taip gera jį jausti ir dar geriau – jį tapyti. 🙂

Naujausias mano paveikslas pasakoja šio mano rudens istoriją apie tą jausmą, kai renki visus metus ir dar daugiau augintą derlių. Apie gausą ir gerovę, kuri pilasi ant galvos lyg palaiminimai, lyg lietus, lyg spalvoti rudeniniai lapai, varva per delnus. Sudedu juos maldai, priglaudžiu prie krūtines, prie gerklės, iš kurių veržiasi dėkingumo žodžiai.

Atsuku nugarą šildančiai saulutei, užsimerkiu ir dėkoju, dėkoju. Už pamokas ir stiprybę, leidusias jas išgyventi. Už drąsą vis labiau būti savimi, kurią šiais metais vystau itin stipriai. Už milžinišką būrį dvasinių pagalbininkų, kurių buvimą šalia ir indėlį visuomet jaučiu.

Ko gero, pastebėjote, kad paveiksle pavaizduotas veidas labai panašus į tą, kurį matėte paveiksle “Mano vidinis Buda”. Taip gavosi tikrai ne specialiai. 🙂 Tai man primena, kad meninkai paprastai piešia savo vidines esybes – nenuostabu, kad kartojasi tie patys ar labai panašus veidai.

Dar viena naujovė – šįkart darbas gimė man kiek neįprastoje gamoje su daug rudų atspalvių, monochromiškesnis ir subtilesnis nei paprastai. Gal dėl to, kad dėkingumas yra toks natūralus ir grynas jausmas, kad jam per didelio ryškumo nereikia.

Gyvai ši paveikslą bus galima išvysti mano parodoje Mickevičiaus bibliotekoje Kūrybinės laboratorijos erdvėje nuo lapkričio 2 iki 30 dienos.

Šis kūrinys kol kas laisvas, galima rezervuoti arba užsisakyti jo meninę reprodukciją.

O kol kas kviečiu pasimėgauti tomis programomis ir spalvomis virtualiai.

Su meile,

Aurelija

Naujausi paveikslai

Aurelija Veršininė

JUNGTUVES su logo
“JUNGTUVĖS”, 80X80, akrilas, drobė

Sveiki atvykę į mano magiškąjį mišką. Jau tamsu, violetiniame danguje tarp medžių šakų užsidegė daugybė jonvabalių, žibančių kaip žvaigzdelės. Naktis jau nubučiavo savo ilgu undinės rūbu žemę ir palaimino ją magijai bei stebuklams, vykstantiems tik tamsoje. Žengdama per mišką ji sujungė dvi viena į kitą besišaukančias širdis – du paukščius, giedančius giesmę gyvenimui. Lyg liudininkai nakties vėjyje siūravo jos jūržolių plaukai ir tyliai ošė medžių šakos. Vyko jungtuvės.

Continue reading “Naujausi paveikslai”

Iš tamsos į šviesą

Is tamsos i sviesa su logo
Iš tamsos į šviesą, 80×60, akrilas, drobė. Aurelija Veršininė, 2017

Tai paveikslas apie atsispyrimą nuo dugno, apie šviesos ieškojimą tamsoje, apie išėjimą iš jos, apie naują gyvybę, kuri randa kelius ir galimybes prasiveržti net didžiausioje tamsoje, apie tikėjimą ir stiprybę, apie leidimą sau būti netobulu ir vis tiek pakankamu.
Atrodo gan tamsus, bet ant šviesios sienos žiūrisi labai kontrastingai.
Norint apžiūrėt reljefą ir detales, reiktų parsisiųst ir pasididint arba ateit į sviečius apžiūrėti gyvai.

Labai pasididinus ir keliaujant po paveikslą galima rasti keletą žodžių. “Gilyn, paleidžiu, gausa, pakankama… ” Kiekvienas iš jų kalba pats už save ir slepia, manau, visiems suprantamas situacijas, bandant paleisti kontrolę, valdymą, jaukinantis savęs priėmimą ir nėrimą gilyn į save ir gyvenimo galimybes. Taigi, paveikslas veikia ir kaip tam tikrų tiesų manifestacija. 

Jei norėtumėt juo ar šio paveikslo reprodukcija papuošti savo namų erdvę, įnešdamį į ją ne tik ryškių spalvų, bet ir aukščiau minėtas programas – rašykite. 🙂

Su meile,

Aurelija

Tebūnie tavo valia

Tebunie tavo valia - su logotipuJau daug metų, o ypač pastaraisiais, aktyviai dirbu paleidimo klausimu. Kas čia per paleidimas, paklausite? Kalbu apie begalinį žmogaus nesaugumo jausmą visose situacijose, kurių jis negali pilnai kontroliuoti. Manome, kad viršūnę galime pasiekti tik viską tobulai valdydami, stengdamiesi iš paskutiniųjų, kartais net galvą į sieną daužydami. Rodos, tik paleisime tas vadeles ir pasiduosime procesui, tik nustosime daryti geriausiai kaip tik galime – iš karto suklupsime. Ne šiaip suklupsime – tiesiog mums būtinai nepasiseks. Todėl viską turime kontroliuoti, nes tik mes žinome, kaip turi būti ir kad turi būti taip, o ne kitaip. 🙂

Dabar rašant šias eilutes ima juokas. Bet anksčiau mokėjau gyventi tik taip – perfekcionistiškai, maksimalistiškai, viską kruopščiai planuojant, gerinant, įsikibus į iliuziją, kad be mano pastangų niekas nevyksta. Jaučiausi dėl to saugesnė? Taip, bet tai buvo iliuzija.

fragmentas su moterimAr išmokau paleisti ir leisti tiesiog būti? Dar ne visada, bet jau labai dažnai. Ir kaskart nusprendusi tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji bus ir veikti tik širdies balso, o ne nuolat gąsdinančio proto vedama, pasisveikindavau su stebuklu. Vis ateidavau į pačius netikėčiausius posūkius su geriausia įmanoma pabaiga, susidurdavau su magiškais įvykių išsirutuliuojimais, sutikdavau savo kelyje tokių netikėtų pagalbininkų ir vedlių, kurių niekuomet net ir labai besistengdama nebūčiau pati suplanavusi, sugalvojusi, nes apie jų egzistavimą tiesiog nieko nežinojau.

Ir tuomet belikdavo tik stebėtis, dėkoti ir kartoti mintyse; “Taip, Kūrėjau, tu esi geriausias režisierius pasaulyje. Pasitikiu tavimi ir priimu tavo scenarijų, kuris visuomet man yra pats tinkamiausias. Tebūnie tavo valia.”

Apie tokį pasitikėjimą bei paleidimą ir atėjo įžvalgos tapant šį paveikslą. Jo kelias į galutinį vaizdą buvo labai ilgas, nes tai daugiasluoksnė intuityvi tapyba. Tokiame procese koloritas, objektai ir kompozcija keičiasi daugybę kartų, mokantis neprisirišti prie jau nutapytų “gražių vietų”, kurias kaip ir būtų gaila užtapyti. Mokausi ir čia paleisti, neprisirišti, nes žinau, kad tuomet galiu sukurti dar kažką geresnio, kas nė nesisapnavo.

Aguonu fragmentasTaip gimė kelias scenas slepiantis paveikslas. Tai ir ant nugaros gulinti, visiškai tėkmei ir Kūrėjo rankoms pasidavusi moteris, ir burkuojančių paukštelių pora, ir sauganti, vedanti, nukreipianti Kūrėjo ranka, ir gyvenimo upė, ir mistine gėle ar taure pavirtusi valtis, išplaukusi į saugų uostą.

Man patinka, kai mano paveiksluose vienas objektas tampa kitu, taip pabrėžiant mintį apie ryšį tarp visko, kas egzistuoja, apie Vienio jausmą. Beto tai tampa žaidimu, kai kiekvienas, tarsi veidrodyje mato kažką kitą.

fragmentas - apsuktas 1“Tebūnie tavo valia” paveiksle pasislėpė ir dar daugiau simboliais virtusių objektų, kurie pasimato pavertus paveikslą į kairę. Staiga pasimato, kad moteris paveiksle yra ne viena, nes egzistuoja kita jos pusė – vyras. Gal jos vidinis Animus, o gal tiesiog gyvenimo partneris. Įdomu tai, kad jos galva tampa jo kūnu ir atvirkščiai. Čia kaip mano paskutiniame eilėraštyje.

Kad ir kokį kūną užsivilktumėm – vis viena būtumėm
Vienas kito atspindžiai. Kaip Anima ir Animus.

Na, o pavertus paveikslą horizontaliai į dešinę, atrodo, kad moteris ne guli, o eina ar skrenda į priekį ir Kūrėjo ranka ją tiesiog stumia veikti. Būtent taip, man rodos, gyvenime ir būna – kartais, kai atsipalaiduoji ir atsiduodi Aukštesnių jėgų valiai, užtenka paleisti, o tuomet pajausti vidinį signalą, reiškiantį, kad atėjo laikas veikti.

Esu tikra, kad patys kuriame savo gyvenimus – gerus ir blogus dalykus juose. Priimam sprendimus ir po to gyvenime su jų pasekmėmis, kad ir kaip norėtųsi apkaltinti ką nors kitą – aplinkinius, negalavimus, sąlygas, aplinkybes. Visgi, visoje šitoje žmogaus didybėje yra dar didesnis režisierius. Būtent jis geriausiai mato tai, kas geriausia mūsų esybei iš tolimesnės perspektyvos. Jis prideda savo didingą ranką ir palaimindamas siunčia mus tomis kryptimis, kuriomis eidami sutiksime patys save.

Linkiu mums visiems kuo sklandesnės kelionės ir kuo palaimingesnio paleidimo. Pabandykit – gal patiks? 🙂

Su meile,

Aurelija