Po ilgos pertraukos sėdusi kurti asmeninį tapybos darbą pagal užsakymą itin brangiai savo klientei ir mokinei, supratau, kaip buvau pasiilgusi intuityvios tapybos… Tai magiškas meditacinis procesas, kurio metu, dengiant vieną ant kito daugybę dažų sluoksnių, matau, kaip mano rankomis Srautas kuria istoriją… Istoriją, kurioje kiekvienas sluoksnis yra svarbus, net jeigu galutiniame paveikslo variante ir nesimato – lyg mūsų gyvenimo patirtys, kurios mus padaro tuo, kas esame… (Šio paveikslo kūrybiniu procesu, kuriame matosi, kas pasislėpė po viršutiniais sluoksniais, dalinausi savo socialiniuose tinkluose, tad jei įdomu ir dar nematėte, kviečiu užsukti į AURELIJA ENERGY PAINTINGS. )
Taip transinėje būsenoje per mėnesį laiko ir daugybę tapybos valandų pirmąkart gyvenime viename paveiksle sujungiau žmonių ir Dievų pasaulį…
Džiūgauju, matydama, kaip aiškiai susidėliojo būties planai – apatinis – žemiškasis, žmogiškasis, virš jo esantis – subtilusis planas, į kurį veda mūsų širdis ir – aukščiausiai įsitaisę – dieviškieji būties planai… Rašau “susidėliojo”, nes, kaip žinia, mano energetiniai paveikslai gimsta patys – aš jų nesugalvoju, prieš piešiant nieko neeskizuoju ir tai, kas ateina, man pačiai pasimato tik kūrybiniame procese kaip staigmena.
Paveikslą galima skaityti dviem būdais. Galima žiūrėti iš apačios į viršų, randant kaip siužeto gija kyla nuo kaspinėlį laikančio mažo žmogučio kalnų viršūnėje, eina per širdį, sielą ir kyla iki Dievų.
Bet aš kviečiu jį atrakinti, žiūrint iš viršaus į apačią.
Viršuje matote pavaizduotą Dievų porą. Tai induitinės aukščiausios dievybės Šiva ir Parvati (viena iš Šakti manifestacijų). Tai vyriškos ir moteriškos dieviškos energijos simbolis. Griaunanti ir kurianti jėga, kurioms apsijungus gimsta viskas, kas gyva. (Apie tai, kaip būtent šios dievybės atsidūrė mano paveiksle, parašysiu atskirą postą, tad jei įdomu, kviečiu sekti naujienas FB ar IG).
Ir čia, paveiksle, matome akimirką, kai Dievas ir Deivė, norėdami patirti patys save, sukuria savo dieviškąją dalį – kūdikį – SIELĄ, kuri saugiai miega dieviškuose būties planuose. Sukūrę sielą, jie per savo plaukus (dieviškąjį DNR) į ją įlieja tas kūrybines galias, kurias turi patys (…”ir sukūrė Dievas žmogų pagal savo atvaizdą”).
O tuomet visas tas sielos potencialas, jau turimos ankstesnių įsikūnyjimų patirtys, drauge su dieviškaisiais talentais ir Dievų palaiminimais, suteka į mūsų kūną per mūsų širdį, kuri ir yra portalas tarp kūno ir sielos (žemiško ir dieviško plano). O širdis yra jaukiai įsitaisiusi giminės medžio šakose, kurios jai tarnauja kaip sparnai.
Na, o apačioje, ant kalno viršūnės, matome žmogų, kuris, žvelgiant iš Dievų perspektyvos, tikrai atrodo nedidelis, bet tvirtai laiko kaspinėlį, jungiantį jį su jo širdimi, kabančia virš kalnų lyg koks milžiniškas (oro) balionas.
Įsivaizduojate, kiek širdyje turi būti lengvumo ir kiek turi būti ugnies, kad ji taip lengvai kabėtų tokiame aukštyje, šalia Dievų…? Nusišypsojau, supratusi, kokią gražią metaforą čia siunčia Srautas apie “lengvą širdį”.
Taigi, būtent mūsų atverta širdis ir ryšys su ja mus ĮGALINA bei mums primena tai, ką esame pamiršę.
Mes nesame vien tos mažos, menkos žmogiškos skruzdėlytės, bėgiojančios apačioje, sunkiai besiropščiančios į savo vidines viršūnes, įsitempusios, pasimetusios, pavargusios, nuolat skubančios, bet nespėjančios, laikančios save ribotomis, kaltomis, nevertomis, nepakankamomis, negalinčiomis kontroliuoti savo gyvenimo aplinkybių…
Kai esame ryšyje su savo širdimi, per ją susijungiame su savo dieviškais aspektais, su milžinišku potencialu, kurį nešiojamės širdyje ir sielos atsiminimuose.
Tuomet galime pradėti kurti savo realybę kaip Dievai, kurių kibirkštį savyje nešiojamės…
Tuomet galime prisiminti, kad esame didingos, išmintingos sielos, apsirengusios laikiną žemišką rūbą, reikalingą žemiškai patirčiai įgyti.
Iš esmės gavosi du paveikslai, kurių kiekvienas užbaigtai žiūrėtųsi ir atskirai. Po kaire – Dievų pasaulis, o dešinėj – žmonių pasaulis. Visgi stebuklas ir įvyksta tuomet, kai sugebam savimi sujungti juos abu…
Prieš pradedant kurti paveikslą, mano klientė įgarsino savo užklausą. Sakė, noriu pajausti atramą. Tai, kad manim yra, kas pasirūpina. Kas tai bebūtų. Noriu lengvumo, paramos.
Štai, ką jai, kaip ir kiekvienam iš mūsų, per paveikslą atsakė Srautas.
“Prisimink, kas iš tiesų esi ir suprasi, kad jau viskuo yra pasirūpinta.
Prisimink, kad esi dieviška būtybė ir tave per gyvenimą lydi visas šviesos planas (angelai, dvasios vedliai ir mokytojai).
Prisimink, kad savo įsitikinimais kuri realybę, kurioje gyveni.
Tad kuo tu tiki? Kuo RENKIESI TIKĖTI? Savo ribotumu ir menkumu, kuriuo galima manipuliuoti per baimę ir kaltę?
Ar savo didybe ir Dievų mums duoda kūrybine galia bei laisva valia rinktis, kuo tikėti ir kaip gyventi?”
——–
Aš renkuosi tikėti, kad esame daugiaplanės būtybės ir savimi sujungiame Žemę bei Dangų. Tuo, kad savo realybę kuriame patys.
Tikiu tuo, kad viduje, kaip iš tos sakmės – turime du vilkus – juodą ir baltą. Nugali tas, kurį maitiname daugiau… Aš renkuosi maitinti šviesą. O ką renkiesi TU?
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 