Pastelė ant popieriaus. Įrėminta su juodu minimalistiniu rėmeliu ir kokybišku antirefleksiniu stiklu, kuris net ir krentant šviesai, netrukdo matyti vaizdo po juo.
Koks didelis ir net nesuvokiamas yra mūsų vidinis pasaulis… Ir kiek mažai mūsų esybės matosi išorėje, fiziniame kūne ir kiek daug jos yra viduje, ten, kur galima tik pajausti, bet ne pamatyti akimis…
Apie tai galvojau, piešdama šį kūrinį, švelniai glostydama pirštu spalvotą pastelę.
Moteris guli ant didelio kalno, kuris yra ne kas kita, kaip jos pačios patirtys, vidinės dalys, jos lobiai, slypintys nematomi viduje.
Ir tie lobiai lyg žiedai, stiebeliais išaugantys iš jos kūno. Šiame sode auga daug visokių žiedų – dauguma jų šviesūs, ryškūs, bet yra ir tamsių – kaip ir kiekvieno iš mūsų viduje.
Ir visos tos patirtys, visi tie žiedai ją maitina, ją palaiko. Tad moteris gali įsitaisyti patogiai ant jų, apgaubti visą save su savo patirtimi savo plaukais ir būti visame tame visiškai autentiška ir pažeidžiama. Fiziškai ir emociškai nuoga.
Gulėdama po Šiaurės pašvaiste ir žvaigždėmis, kurias apačioje atliepia jos vidinis kosmosas, ji jaučiasi saugi ir vidinėje pilnatvėje, nes pagrindinis ryšys, kuri ji išlaiko, kad ir kas nutiktų, yra ryšys su savo siela, su branduoliu, su esatimi, su dieviška šviesa, esančia viduje. Ją simbolizuoja baltas, storiausia gija su ja susijungęs žiedas…
Paveikslas gavosi ryškus, spalvingas ir kviečiantis su meile pažvelgti į milžinišką savo vidinį pasaulį ir apkabinti jį su meile. Tokį gera pasistatyti namų erdvėje kaip priminimą sau, kad esi drąsi siela, atkeliavusi semtis patirčių Žemėje ir kad tose patirtyse svarbu išlaikyti ryšį su tuo, kas iš tiesų esi…
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 