Sveiki, noriu pasidalinti šviežiai sukurtu savo tapybos darbu, tik vakar iškeliavusiu pas naujuosius šeimininkus. Tai pagal individualų užsakymą nuostabiai šeimai nutapytas diptikas, kurį pavadinau “Sielos draugai švintant”. (Paspaudus ant bet kurios nuotraukos, atsidaro didesnis formatas, kurį patogu apžiūrėti iš arčiau.)
Ši dviejų susikabinusių medžių tema kai kuriems, pažįstantiems mano darbus, jau gali būti matyta. Kadangi labai myliu medžius ir tai, ką jie simbolizuoja – ir gamtoje, ir bet kokiame mene – natūralu, kad šia temą norisi plėsti ir visais atspindžiais, visomis spalvinėmis gamomis kartoti vėl ir vėl. Taip gimė prieš porą metų tapyto diptiko “Sielos draugai” brolis, persmelktas šiek tiek kitokių energijų ir visai kitos spalvinės gamos.
Šis paveikslas simbolizuoja harmoninga dviejų žmonių buvimą šeimoje, poroje. Tai dvi sielos, kurios kaip šie medžiai kiekvienas atskirai yra tobulos, užbaigtos esybės. Joms gera būti savyje ir su savim. Visgi, nepaisant individualios harmonijos, jos sąmoningai renkasi būti kartu. Tai simbolizuoja medžių susijungimas, kur moteris-medis švelniai įsikimba savo partneriui į ranką, tiksliau šaką. Kai kuriose vietose medžių šakos susilieja, tapdamos vienos kitom– taip ir žmonės harmoningoje šeimoje susilieja, supanašėja, papildydami vienas kitą.
Turiu prisipažinti, kad tapant šį kūrinį dar stipriau nei kada nors anksčiau pajutau, kad tinkamai energetiškai pasiruošus ir nusiteikus, kūryba gali tapti tiesioginiu ryšiu su Aukščiausiomis jėgomis, aukščiausiuoju AŠ. Proceso metu, kai pavykdavo kelioms valandoms išeiti į visiškai kitą erdvę, kurioje nėra nei laiko, nei įprastų pojūčių, apimdavo jausmas, kad tesu įrankis kažkokio kūrybinio genijaus rankose. Tesu teptukas, kuriuo savo istoriją kuria didinga, besąlyginės meilės kupina ranka. Atrodė, kad NE AŠ TAPAU paveikslą, o JIS MANE. Tai visiškas buvimas “sraute”, kuriame gimsta tai, kas turi gimti.
Aurelijos kūryba 