Tebūnie tavo valia

Jau daug metų, o ypač pastaraisiais, aktyviai dirbu paleidimo klausimu. Kas čia per paleidimas, paklausite? Kalbu apie begalinį žmogaus nesaugumo jausmą visose situacijose, kurių jis negali pilnai kontroliuoti. Manome, kad viršūnę galime pasiekti tik viską tobulai valdydami, stengdamiesi iš paskutiniųjų, kartais net galvą į sieną daužydami. Rodos, tik paleisime tas vadeles ir pasiduosime procesui, tik nustosime daryti geriausiai kaip tik galime – iš karto suklupsime. Ne šiaip suklupsime – tiesiog mums būtinai nepasiseks. Todėl viską turime kontroliuoti, nes tik mes žinome, kaip turi būti ir kad turi būti taip, o ne kitaip. 🙂

Dabar rašant šias eilutes ima juokas. Bet anksčiau mokėjau gyventi tik taip – perfekcionistiškai, maksimalistiškai, viską kruopščiai planuojant, gerinant, įsikibus į iliuziją, kad be mano pastangų niekas nevyksta. Jaučiausi dėl to saugesnė? Taip, bet tai buvo iliuzija.

Ar išmokau paleisti ir leisti tiesiog būti? Dar ne visada, bet jau labai dažnai. Ir kaskart nusprendusi tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji bus ir veikti tik širdies balso, o ne nuolat gąsdinančio proto vedama, pasisveikindavau su stebuklu. Vis ateidavau į pačius netikėčiausius posūkius su geriausia įmanoma pabaiga, susidurdavau su magiškais įvykių išsirutuliuojimais, sutikdavau savo kelyje tokių netikėtų pagalbininkų ir vedlių, kurių niekuomet net ir labai besistengdama nebūčiau pati suplanavusi, sugalvojusi, nes apie jų egzistavimą tiesiog nieko nežinojau.

Ir tuomet belikdavo tik stebėtis, dėkoti ir kartoti mintyse; “Taip, Kūrėjau, tu esi geriausias režisierius pasaulyje. Pasitikiu tavimi ir priimu tavo scenarijų, kuris visuomet man yra pats tinkamiausias. Tebūnie tavo valia.”

Apie tokį pasitikėjimą bei paleidimą ir atėjo įžvalgos tapant šį paveikslą. Jo kelias į galutinį vaizdą buvo labai ilgas, nes tai daugiasluoksnė intuityvi tapyba. Tokiame procese koloritas, objektai ir kompozcija keičiasi daugybę kartų, mokantis neprisirišti prie jau nutapytų “gražių vietų”, kurias kaip ir būtų gaila užtapyti. Mokausi ir čia paleisti, neprisirišti, nes žinau, kad tuomet galiu sukurti dar kažką geresnio, kas nė nesisapnavo.

Taip gimė kelias scenas slepiantis paveikslas. Tai ir ant nugaros gulinti, visiškai tėkmei ir Kūrėjo rankoms pasidavusi moteris, ir burkuojančių paukštelių pora, ir sauganti, vedanti, nukreipianti Kūrėjo ranka, ir gyvenimo upė, ir mistine gėle ar taure pavirtusi valtis, išplaukusi į saugų uostą.

Man patinka, kai mano paveiksluose vienas objektas tampa kitu, taip pabrėžiant mintį apie ryšį tarp visko, kas egzistuoja, apie Vienio jausmą. Beto tai tampa žaidimu, kai kiekvienas, tarsi veidrodyje mato kažką kitą.

“Tebūnie tavo valia” paveiksle pasislėpė ir dar daugiau simboliais virtusių objektų, kurie pasimato pavertus paveikslą į kairę. Staiga pasimato, kad moteris paveiksle yra ne viena, nes egzistuoja kita jos pusė – vyras. Gal jos vidinis Animus, o gal tiesiog gyvenimo partneris. Įdomu tai, kad jos galva tampa jo kūnu ir atvirkščiai. Čia kaip mano paskutiniame eilėraštyje.

Kad ir kokį kūną užsivilktumėm – vis viena būtumėm
Vienas kito atspindžiai. Kaip Anima ir Animus.

Na, o pavertus paveikslą horizontaliai į dešinę, atrodo, kad moteris ne guli, o eina ar skrenda į priekį ir Kūrėjo ranka ją tiesiog stumia veikti. Būtent taip, man rodos, gyvenime ir būna – kartais, kai atsipalaiduoji ir atsiduodi Aukštesnių jėgų valiai, užtenka paleisti, o tuomet pajausti vidinį signalą, reiškiantį, kad atėjo laikas veikti.

Esu tikra, kad patys kuriame savo gyvenimus – gerus ir blogus dalykus juose. Priimam sprendimus ir po to gyvenime su jų pasekmėmis, kad ir kaip norėtųsi apkaltinti ką nors kitą – aplinkinius, negalavimus, sąlygas, aplinkybes. Visgi, visoje šitoje žmogaus didybėje yra dar didesnis režisierius. Būtent jis geriausiai mato tai, kas geriausia mūsų esybei iš tolimesnės perspektyvos. Jis prideda savo didingą ranką ir palaimindamas siunčia mus tomis kryptimis, kuriomis eidami sutiksime patys save.

Linkiu mums visiems kuo sklandesnės kelionės ir kuo palaimingesnio paleidimo. Pabandykit – gal patiks? 🙂

Su meile,

Aurelija