“Aš moteris – aš pumpuras”, 120×100, akrilas, daugiasluoksnė tapyba ant drobės.
Gera tapyti ant tooookio didumo formato. Nujaučiu, kad man tai buvo pirma, bet tikrai toli gražu ne paskutinė tokių didelių išmatavimų drobė, kurios kraštus tapant reikėjo pasistiebti. Smagu tapyti, leidžiant visam kūnui judėti.
Norėdama uždengti didesnį plotą ir leisdama teptukui šokti tokiais judesiais ir kryptimis, kaip jam norėjosi, nė pati nepajutau, kaip ėmiau šokti. Šiaip nesu labai šokti mėgstantis žmogus. Jaučiu, kad šioje srityje dar turiu išlaisvinti savo vidinius blokus. Būtent tapybos metu labai stipriai pajutau tą takumą, tą gyvybinę jėgą, tą lankstumą ir stebuklingą energiją, kurią nešiojasi kiekvienos moters kūnas. Todėl nelabai ir nenustebau pastebėjusi, kad nejučiom pradėjau šokti, judinti klubus, pilvą. Buvo gera jaustis gyvai, galinčiai judėti, kvėpuoti, šokti. Būtent tokių įžvalgų atnešė šis kūrinys.
Kaip visada, lipdydama sluoksnį po sluoksnio, sudėjau į vidų daug programų ir istorijų. Pakroviau takumo, lengvumo ir gyvybine evergija. Įrašiau istorijas apie moteriškumą, apie leidimą sau skleistis, švytėti tamsoje, apie takumą, kūno judrumą, budinimą. Moteris – tai pumpuras. Tai žydėjimas ir augimas į visas puses. Jei stengiamės būti kietais akmenėliais, aštriname savo briaunas ir kovojame, nuolat būdamos veiksme, pumpurėliai vysta arba sustingsta laukime. Ir tik tada, kai leidžiame sau būti, patirti, jausti, o ne veikti, kai vystome savo takumą ir moteriškumą, pumpurai virsta žiedais. Tokiais švytinčiais ir gyvais, kad jie skleidžia šviesą net tamsoje.
Esu dėkinga už tai, kad šis paveikslas man tai priminė.
To ir linkiu visoms moterims. Ir sau, žinoma. 
🙂
SAPNAS”, 80×80, akrilas, daugiasluoksnė tapyba ant drobės.
Mėgstu tapyti paveikslus, kurie perteikia “sapniškumą”. Nežinau, kaip jūsų sapnuose, bet maniškiuose dažnai yra kelios veiksmo scenos. Veiksmas vyksta visur vienu metu arba staiga persikelia iš vienos istorijos į kitą. Vieni objektai netikėtai virsta kitais.
Taip ir šiame paveiksle dėliojau daugiaplanę veiksmo architektūrą, leidžiančią vaikščioti po visą kūrinį, tarsi mažas miesto gatveles, kupinas senovinių arkinių durų, kyšančių iš visų paveikslo kraštų. Kas už jų slepiasi? Kitos mūsų vidinės dalys? Gal kitos jų istorijos?
Kai kurie mano sapnai būna itin ryškus ir spalvingi – būtent toks ir šitas.
Šiaip ar taip, paveikslas turi du matymo filtrus. Pirmasis, geriausiai krentantis į akis yra centrinė renesansinio stiliaus moters profilio figūra su žaliu gobtuvu, o virš jos – vyro figūros profilis šešėlyje. Kiekviename sapne būna centrinis veikėjas – tai štai ir jie. 🙂
Kitas objektų išryškinimo filras – tai miškas su medžiais. Kairys medis stovi priekyje, už jo – dešineje augantis violetinis medis, o viduryje piešinio – toliausiai stovintis medis, kurio vienas kraštas tuo pačiu yra moters gobtuvo dalis.
Man patinka šio paveikslo įžvalgą, kurią gavau tapydama. Jos akcentas – daugybė durų, atsiveriančių į naujas galimybes ir naujus sprendimus. Vienas jų gyvenime pastebime, kitas pražiopsome. Vienas uždarome ir tuoj pat atidarome kitas. Kažin, kas už jų laukia…
Kaip visada geriausia kviečiu savo paveikslus vertinti gyvai. Galimybė pamatyti ir patikus įsigyti šiuos du naujausius mano paveikslus kartu su kitom naujienom bus jau nuo gruodžio 2 dienos. Mano darbų kolekcija visą gruodį bus eksponuojama galerijoje “Menika”, Trakų g. 7, Vilniuje. Užsukite. 🙂
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 