Šįkart kurdama individualų energetinį paveikslą, turėjau visą įmanomą laisvę – mane ribojo tik sutartas drobės dydis, kuris piešiant keistis negali, nes drobė tokia jau yra. Visa kita, drauge su spalvine gama ir pačia kūrinio tema bei programomis tiesiog turėjo atitekėti per mane iš Srauto. Tai ir atitekėjo.
Buvo įdomu stebėti procesą, kaip paveikslas ir jo žinutės veriasi po truputį – kaip istorija knygos lapuose.
Pačiame pirmame sluoksnyje pasirodė klientės dieviškosios dalys – jos drąsi siela, turinti sparnus ir laikanti ant rankų kūdikį – naują energiją, kuri pasiruošusi atitekėti į žemišką būties planą.
O jau antrame sluoksnyje iš to nieko neliko, nes ant viršaus nusipiešė esminė kūrinio kompozicija. Atjautos, meilės ir gailestingumo deivė Kvan Jin (QUAN YIN), su begaline meile žiūrinti į dviejų paukščių porą, geriančią dievišką rasą ir gausą, tekančią į juos iš deivės plaukų… Tuomet jos plaukuose sėdėjo dar vienas paukštis. Kažkokia siela, kuri skraido šalia…
Trečiame sluoksnyje pasirodė Didžioji kosminė motina ir paveikslo mintis susidėliojo. Atėjo atsakymas, kas suteiktų mano kleintės sielai didžiausią išsipildymą ir pilvatvę, arba kokia yra viena pagrindinių jos sielos misijų (iš tiesų ši misija skirta kiekvienam iš mūsų, atėjusių į Žemę).
Paveikslas jai kalbėjo – eik ir būk meile. Didink savyje ir skleisk tikros dieviškos meilės dažnį per viską, ką darai. Plauni indus, šukuoji plaukus, kalbiesi su kažkuo, prisilieti prie kito žmogaus, jo širdies. Tam, kad skleistum šį dažnį nereikia jokių ypatingų sąlygų, gebėjimų, laiko. Tiesiog pasijungi ir darai, ką iš esmės darai kasdien. Tik su begaline meile. Ir tuomet viskas, prie ko prisilieti, kaip toje pasakoje tampa auksu, tiksliau – dievišku, gydančiu meilės ir atjautos dažniu.
Mūsų EGO, kuris nori viską komplikuoti ir sureikšminti, tai gali skambėti banaliai. “Ai, šimtą kartų tai jau girdėjau….” Jam gali atrodyti, kad mūsų misija turi būti kažkokia labai ypatinga, labai didinga, labai autentiška, kitokia, kad visi stebėtųsi, žavėtųsi ir plotų atsistoję. EGO nori išsiskirti, būti ypatingas… Visgi, būti meilės dažniu ir kurti savimi meilės erdvę kasdien sau ir kitiems yra daug sudėtingiau nei gali pasirodyti. Ypač, jei nesi pratęs. Visgi, jei šis dažnis įsijungia, drauge su juo įsijungia tikroji savo realybės kūryba, vidinė ramybė, saugumas, gausa, pagarba ir priėmimas, noras būti, mėgautis, dėkoti…
Tai neapsakomo saldumo ir gausos kupinas jausmas, todėl, matyt, ir paveikslas gavosi toks pilnas gausos – tekėjimo, dinamikos, aukso, bronzos ir vario metalizuotų atspalvių, kurie žiūrint gyvai, žaižaruoja ir bliksi, atspindėdami šviesą. O dar jis kupinas saldumo, nes meilė yra saldi – ne tokia perteklinai saldi, kaip cukrinis saldainis, nuo kurio pašoka insulinas. Ji subalansuotai saldi kaip mamos pienas, kuriame sudėta viskas, kas gali būti geriausia kūdikiui.
Paveikslo kompoziciją sudaro ir pagrindinę mintį atskleidžia trys būties planai.
Yra aukščiausias Kūrėjos, Deivės Motinos lygis. Jos gyvybės gėlės faktūra pažymėtas veidas, simbolizuojantis visą gyvastį, išreikštą per sakralinę geometriją, maloniai ir švelniai šypsosi. Savo šviesiai rožine meilės skraiste ji laiko apsupusi ir apkabinusi viską, kas gyva. Švelniai pasilenkusi ji perduoda savo Dievišką meilę ir kūrybą deivei Quan Yin tam, kad ji tai perduotų mums.
Tiesiogiai priimti iš Kūrėjos/Kūrėjos energijos daugelis iš mūsų yra nepajėgūs, nes susidūrę su tokiom aukštom vibracijom tiesiog jų neatlaikytumėm – tiek fiziškai, tiek ir psichiškai. Todėl ir buvo sugalvoti Dievai. Tarpininkai, būtybės, kurios perduoda aukščiausių vibracijų dažnius mums, nuleidusios juos į mums prieinamą ir suvokiamą lygį.
Taip atsiranda antras būties planas – pakylėtas, dieviškasis Quan Yin sluoksnis. Ši Rytuose garbinama deivė yra garsi savo begaline atjauta, meile, gydymu ir gailestingumu. Anot legendos, Quan Yin pasiekė nušvitimą ir jau galėjo žengti per vartus į kitą būties planą, bet išgirdo kažką graudžiai verkiant ir … nusprendė pasilikti Žemėje tol, kol bus dar nors vienas kenčiantis, kuriam ji galės padėti… Štai, koks pasiaukojimas ir dieviška meilė. Tikiu, kad galite šį jausmą paveiksle matyti ir jausti iš jos žvilgsnio, kuriame telpa viso pasaulio švelnumas ir atjauta.
Na, ir trečiasis planas yra žemiškas. Jame matome du paukščius, simbolizuojančius porą, šeimą (šiuo atveju tai mano klientės ir jos vyro simbolis). Tie paukščiai geria dievišką meilės, gausos ir kūrybos energiją, tekančią iš deivės plaukų. Jie jaučiasi saugomi, ramūs ir viskuo aprūpinti.
Taigi, šis paveikslas yra apie šeimą, kurią saugo ir laimina Didžioji Deivė ir viena iš jos personifikacijų – deivė Quan Yin. Jis yra apie meilės dažnį, kuris yra pasiekiamas kiekvienam iš mūsų ir kurio skleidimas turėtų tapti kiekvieno misija.
Jis yra apie meilės kelią, kurį einame. Į save, Į Kūrėją ir į kitus…
Viso to ir linkiu iš visos širdies. Tiek savo klientei, kurios namuose jau apsigyveno šis kūrinys, tiek ir visiems kitiems, kuriems to norisi ir reikia.
Meilės dažnio mums visiems, mielieji.
Su meile,
Aurelija
