“ANGELO GIMIMAS”
Kadangi tai sakralinės būtybės gimimo istorija, viską stengiausi parodyti kuo subtiliau. O už istorijos slypinčios įžvalgos šįkart liks už kadro.
Centrinis paveikslo objektas – angelas – tyčia pavaizduotas taip, kad nebūtų iki galo aišku, ar jis vis dar mamos pilve ir iš jo tik po truputį lenda, ar jau priglaustas prie pilvo. Visa kita, išskyrus paukštę, eina poromis – dvi gėlės, du sparnai, du kokonai…
Šįkart tapiau itin ilgai… Koloritas ir kompozicija iš esmės keitėsi net kelis kartus. Nenuostabu – juk ir kūdikio išnešiojimui reikia kantrybės bei laiko… Pagaliau pajaučiau, kad paveikslas turi būti toks, koks yra. Štai toks spalvingas ir gavosi. 🙂
Dedikuoju jį visoms moterims, jau supuojančioms savo gimusį angelą ir dar tik laukiančioms bei tikinčioms, kad šis stebuklas įvyks.
Paveikslas jau surado savo naujuosius šeimininkus, bet norintys gali įsigyti jo aukščiauios kokybės meninę reprodukciją.
“DĖKINGUMAS”
Vienas stipriausią pozityvų poveikį turinčių gebėjimų yra gebėjimas jausti dėkingumą. Ne tik už mūsų gyvenime vystančius stebuklus ir pasiekimus, bet ir už kasdienius žingsnius, kurie nėra savaime suprantamas dalykas. Būtent dėkingumas sukuria norimų dalykų mūsų gyvenime vis daugiau ir daugiau, todėl taip gera jį jausti ir dar geriau – jį tapyti. 🙂
Naujausias mano paveikslas pasakoja šio mano rudens istoriją apie tą jausmą, kai renki visus metus ir dar daugiau augintą derlių. Apie gausą ir gerovę, kuri pilasi ant galvos lyg palaiminimai, lyg lietus, lyg spalvoti rudeniniai lapai, varva per delnus. Sudedu juos maldai, priglaudžiu prie krūtines, prie gerklės, iš kurių veržiasi dėkingumo žodžiai.
Atsuku nugarą šildančiai saulutei, užsimerkiu ir dėkoju, dėkoju. Už pamokas ir stiprybę, leidusias jas išgyventi. Už drąsą vis labiau būti savimi, kurią šiais metais vystau itin stipriai. Už milžinišką būrį dvasinių pagalbininkų, kurių buvimą šalia ir indėlį visuomet jaučiu.
Ko gero, pastebėjote, kad paveiksle pavaizduotas veidas labai panašus į tą, kurį matėte paveiksle “Mano vidinis Buda”. Taip gavosi tikrai ne specialiai. 🙂 Tai man primena, kad meninkai paprastai piešia savo vidines esybes – nenuostabu, kad kartojasi tie patys ar labai panašus veidai.
Dar viena naujovė – šįkart darbas gimė man kiek neįprastoje gamoje su daug rudų atspalvių, monochromiškesnis ir subtilesnis nei paprastai. Gal dėl to, kad dėkingumas yra toks natūralus ir grynas jausmas, kad jam per didelio ryškumo nereikia.
Gyvai ši paveikslą bus galima išvysti mano parodoje Mickevičiaus bibliotekoje Kūrybinės laboratorijos erdvėje nuo lapkričio 2 iki 30 dienos.
Šis kūrinys kol kas laisvas, galima rezervuoti arba užsisakyti jo meninę reprodukciją.
O kol kas kviečiu pasimėgauti tomis programomis ir spalvomis virtualiai.
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 