Šis paveikslas gimė per rekordiškai trumpą laiką, o savo temą atskleidė tik pačioje pabaigoje. Spalvos, kaip įprasta palyginus su orinigalu, nuotraukoje gavosi nublukusios, nes fotografuoti auksą labai sunku, bet esmę visgi perteikia.
Labai patiko tapant skaldyti tradicinę kompoziciją, taip dalinant ją į daug veiksmo ir laiko erdvių. Čia išryškėja ir centrinė fatališkos moters figūra, ir jos įsčiose įsikūrusi planeta, apaugusi gėlytėmis, ir keletas mistinių gamtos peižazų, ir medis-kelias-upė, ir gausos fontanai, ir lianos, nendrės, žolės ir netgi paukštelis. Tai paveikslas apie tai, kas buvo, yra ir dar bus, nes toje erdvėje linijinio laiko nėra ir viskas vyksta vienu metu. Visa tai sujungia mano Sielos upė, kurios krante paukštelis tupi. Kaip iš mano eilėraščio Sielos upė, jei tokį pamenat.
Jaučiau, kad paveikslas nori būti ryškus, kontrastingas ir labai dinamiškas. Jis – tarsi pats gyvenimas, kuris visuomet kupinas veiksmo, gausos, transformacijų, kai viena tampa kita, nuolatinio judėjimo, daugiaplaniškumo, kasdienų dovanų ir atsispindėjimų.
Visgi šiame veiksmo sūkuryje pagaliau atsirado vieta kertinei ramybei. Ji įsikūrusi viduje, kartu su žinojimu, kad esi pakankamas jau toks, koks esi, kad net ir būdamas netobulas, klystantis, klysiantis, esi vertas pačių gražiausių gyenime dalykų, meilės, pripažinimo. Tai sukuria vidinę terpę, kurioje niekuomet nesidrumsčia vanduo. O jame atsispindi siela…
Būtent tokia vidinė tyla geriausiai akomponuoja džiaugsmingai gyvenimo, gausos, gerovės ir dinamikos simfonijai.
Būtent tokioje jų jungtyje gimsta gražiausia pilnatvės melodija.
Aurelijos kūryba 