Ateik į mano erdvę. Būk joje. Išleiski plaukus ir užmerk akis.
Taip šlama vėjas medžių kasose. Taip geriasi lietus į tavo odą.
Švelnaus sidabro gijomis nektarą mano gerk. O gerdama klausykis.
Kaip pildosi ir kūnu virsta tavo maldos, iš spalvų nupintos.
Tai iš tiesų naujas etapas mano kūrybiniame kelyje ir pačioje tapyboje, kurią paskutinius kelis mėnesius geriu kaip iš gausybės rago ir negaliu atsimėgauti. Tarsi būčiau gavusi jai Dievo palaiminimą. Tarsi jį pati sau būčiau davusi po to, kai pagaliau išvaikiau vidinės inkvizicijos teisėjus. Leidau sau būti. Netobula. Nežinančia. Visokia. Ir būtent dėl to autentiška.
Daugiasliuoksnėje intuityvioje tapyboje niekuomet nežinai, koks bus galutinis paveikslo vaizdas – koks koloritas galiausiai išsigrynins, kokie vaizdiniai ir su jais atsiskleidžianti istorija pasirodys. Šį kartą viskas buvo kitaip. Kai pabaigusi kitą tapybos darbą norėjau tiesiog išvalyti teptukus ir uždėti ant baltos drobės patį pirmiausią dažų sluoksnį, į paveikslą vos per 15 minučių be jokių pastangų, intencijų ar sąmoningų bandymų ėmė ir atėjo Buda. Nesu budistė, nors budizmas man savo filosofija labai artimas. Beto esu tikra, kad skirtingose religijose skirtingi pranašai ir mokytojai iš esmės nešė tą pačią žinią, nes yra to paties ir vienintelio Dievo pasiuntiniai.
Visgi taip netikėtai paveiksle pasirodžius Budai, net nuščiuvau. Nuščiuvau iš pagarbios laimės ir netikėtumo. Šypsojausi ir sveikinau jį atėjus. Tik nežinojau, ar ilgam. 🙂
Intuityvioje tapyboje mokausi neprisirišti, nekontroliuoti. Viso kūrybinio proceso metu aiškiai jaučiau, kad Buda paveiksle bus tiek, kiek to reikės. Ir jeigu būčiau pajautusi, kad laikas jį užtapyti ir įleisti į erdvę kažką kitą, taip būčiau ir padariusi. Buvau pasiruošusi jį paleisti, kaip esu padariusi su daugeliu prasmingų ir gražių vaizdinių. Jie taip ir liko pirmuose paveikslų sluoksniuose, kuriuos mačiau tik aš pati.
Buda visgi norėjo būti išgirstas. Norėjo išgirsti mane ir mano maldas. Štai ir jis. Įsiklausykit. Gal ir jūs išgirsit tai, ką jis nori pasakyti…