Tai paveikslas apie atsispyrimą nuo dugno, apie šviesos ieškojimą tamsoje, apie išėjimą iš jos, apie naują gyvybę, kuri randa kelius ir galimybes prasiveržti net didžiausioje tamsoje, apie tikėjimą ir stiprybę, apie leidimą sau būti netobulu ir vis tiek pakankamu.
Atrodo gan tamsus, bet ant šviesios sienos žiūrisi labai kontrastingai. 
Norint apžiūrėt reljefą ir detales, reiktų parsisiųst ir pasididint arba ateit į sviečius apžiūrėti gyvai.
Labai pasididinus ir keliaujant po paveikslą galima rasti keletą žodžių. “Gilyn, paleidžiu, gausa, pakankama… ” Kiekvienas iš jų kalba pats už save ir slepia, manau, visiems suprantamas situacijas, bandant paleisti kontrolę, valdymą, jaukinantis savęs priėmimą ir nėrimą gilyn į save ir gyvenimo galimybes. Taigi, paveikslas veikia ir kaip tam tikrų tiesų manifestacija.
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 