Sveiki atvykę į mano magiškąjį mišką. Jau tamsu, violetiniame danguje tarp medžių šakų užsidegė daugybė jonvabalių, žibančių kaip žvaigždelės. Naktis jau nubučiavo savo ilgu undinės rūbu žemę ir palaimino ją magijai bei stebuklams, vykstantiems tik tamsoje. Žengdama per mišką ji sujungė dvi viena į kitą besišaukančias širdis – du paukščius, giedančius giesmę gyvenimui. Lyg liudininkai nakties vėjyje siūravo jos jūržolių plaukai ir tyliai ošė medžių šakos. Vyko jungtuvės.
JUNGTUVĖS… Kiek daug telpa šiame žodyje. Tai ne tik sąjunga, vestuvės plačiąja prasme. Tai jungtis, susijungimas. Dviejų sielų, dviejų kūnų, dviejų žmonių ar gyvūnų. Susitikimas su kita puse ar kita savo dalimi. Tai gyvenimo šventė, kai norisi dėkoti už tai, kad tiesiog esi gyvas.Šis paveikslas man priminė, kokia didelė dovana yra gyvybė. Gauti ją, duoti ją… Tapiau ir šokau nejučiom. Iš džiaugsmo, iš lengvumo, kartodama gyvenimo tėkmės ritmą, gyvybės ir moteriškumo šokį.
Įdomiausia tai, kad kūrybinio proceso metu paveikslas, jo koloritas, formos, kompozicija, pakabinimo kryptis ir netgi emocijos keitėsi daugybę kartų. Jūsų pasmalsavimui įdedu keletą nuotraukų, kaip intuityvioje tapyboje viskas gali kardinaliai apsiversti. Būtent šiame virsme mokausi neprisirišti prie jau sukurtų formų ar spalvų.
Mokausi nekontroliuoti, paleisti, tiesiog šokti visų kūnu ir teptuku, leisti šiam šokiui gimti ne IŠ manęs, bet PER mane. Tuomet vyksta patys gražiausi stebuklai ir atsiranda tai, kam lemta gimti.
Jaučiu, kad per tą laiką, kol buvo kuriamas paveikslas, pagaliau susigrąžinau vieną savo dalį, kurią buvau kažkur pametusi. Taigi, įvyko jungtuvės. Magiškame mano vaiduotės miške. Su pačia savimi, su gyvenimu, su dėkingumu už tai, kad esu. Esu santuokoje. Su savimi ir su savo vyru.Švęskime gyvenimą! Tevyksta jungtuvės!!!
Aurelijos kūryba 