Intuityvi tapyba – tai visiškos laisvės ir žaidimo procesas. Jame nėra planavimo, kontrolės, prisirišimo prie rezultato. Yra vien tik pasitikėjimas kūrybiniu procesu ir laisvė bei garbė dalyvauti tame, kas kuriasi savaime. Ir tu esi ne autorius, o tik tarpininkas tarp Kūrėjo ir drobės po tavo rankomis.
Tokių intuityvios tapybos paveikslų kūryba kartais primena vaikų auginimą. Vieni paveikslų, rodos, jau nuo pat pradžių “žino, kuo nori būti”. Jų gimimas būna greitas, gan aiškus, vaizdiniai dėliojasi tarsi savaime ir natūraliai susilipdo į galutinį vaizdą. O kai kurie paveikslai įstringa “keisto paauglio būsenoje”, spyriojasi, trepsi, delsia. Pradiniame etape parodo tau savo gražias dalis, o po to jas paslepia ir neleidžia nei jų išryškinti, nei sujungti į visumą. Tokius kūrinius jaukinuosi ilgiausiai. Ir tuomet jaučiuosi kaip mama, kuri visus vaikus myli vienodai, bet visgi daugiausia dėmesio skiria tam, kuriam jo reikia labiausiai…:)
Pamenate elniuko personažą, saugantį kokone gimstantį embrioną, kuris netikėtai pasirodė pirmuose sluoksniuose? Taip, tai tas pats paveikslas. Ir taip, deja, elniuko išsaugoti nepavyko, kad ir kaip stengiausi. Jis pasislėpė po tolimesniais sluoksniais. Matyt, mano elniukas pasirodė tik tam, kad perduotų žinią ir papildytų paveikslą savo energijomis. Žinią gavau, įsisąmoninau, padėkojau ir paleidau. Taip per tapybą mokausi neprisirišti net prie dalykų, kurie man brangūs. Taip gyvenime atlaisviname vietą naujiems ir svarbiems dalykams ateiti.
Kodėl paveikslą pavadinau “Kaip Danguje, taip ir Žemėje” ir kokią istoriją jis pasakoja?
Betapant atėjo įžvalga apie tai, kaip gyvenime esame vedami savo Dvasinių pagalbininkų, sąjungininkų, kurie mums padeda vykti savo žemišką Gyvenimo planą.
Todėl viršutinė paveikslo dalis simbolizuoja tai, kas yra virš žemės – dangų ir jame vykstančius procesus.
Perpus paveikslą dalinanti violetinė linija skiria tai, kas yra virš žemės ir tai, kas yra po ja. O po ja auga žiedas. Ir auga jis ne į viršų, vertikaliai, o iš dešinės į kairę, horizontalia kryptimi. O tame žiede pūpso embrionas. Jo šviesi galvutė ir kojos dalis šiek tiek kyšo iš žiedlapių, saugančių jį augimo procese. Taip ir mes gyvenime turime patys save išnešioti, užauginti ir pagimdyti. Ir tik kai užaugame horizontaliai, esame pasiruošę išlįsti iš po žemės ir stiebtis į Dvasines aukštumas vertikalia kryptimi. Ir visame šiame procese esame saugomi mūsų dvasinių pagalbininkų švelnių rankų, kurių delnus simboliškai perteikia išoriniai žiedą apgaubiantys lapai.
Taigi, pasirodo elniukas saugojo kokone miegantį embrioną, kuris rado kitokią savo formą, norėjusią pasilikti paveiksle. Štai tokia istorija šįkart slepiasi tarp gaivių pavasariškų spalvų.
Paveikslas parduodamas. Dėl apžiūrėjimo gyvai ir įsigijimo rašykite asmenine žinute adresu aurelija.krisciunaite@gmail.com.
Aurelijos kūryba 