“MOTERS PASAULIS”, 120X100, akrilas, drobė.
Pirmasis mano 2018 metų paveikslas – tai odė moters jausmų pasauliui. Dinamiškam, nuolat kintančiam, dažnai – sunkiai suprantamam, nevaldomam, nepasiduodančiam jokiai logikai, magiškam ir gydančiam.
Kiekvienoje iš mūsų – gyva vidinė erdvė, kurioje vyksta savas gyvenimas, kartais neturintis nieko bendro su išoriniais įvykiais. Toje erdvėje kaip nesibaigianti versmė kunkuliuoja gyvybė, fontanuoja jausmai, gyvena mistiniai paukščiai, tarpsta gėlės ir kitokie augalai. Kartais ta erdvė būna uždara net mums pačioms. Tuomet savęs ilgai ieškome, kol randame raktą nuo tų durų, už kurių – 
besąlyginis savęs priėmimas.
Toje erdvėje visą sudėtingą jausmų ir fizinės savijautos sistemą palaiko dvi dalys – samtis, su kuriuo imame, semiame ir vamzdis, per kurį iš savęs vis duodame, pilame, daliname visiems, kam to reikia. Jei ėjimo ir davimo balansas sutrinka, erdvė užsidaro.
Jei balansą palaikome – mūsų vidinė jėga, neišsenkantis lankstumas, gebėjimas atleisti ir pakelti didžiausią pasaulyje naštą trykšta iš mūsų versmėmis. Jos žadina gyvybę, gyvenimą, jos gydo visas žaizdas, jos nutiesia tiltus per upes ir išlygina mums kelią. Jos šviečia mums lyg svirpianti pilnatis, kai aplinkui pasidaro labai tamsu…
Visa tai per simbolius ir pavaizdavau šiame milžiniškame paveiksle, kumkuliuojančiame gyvybe. Kadangi drobė tikrai didelė, o atskiros jos dalys išpieštos smulkiai, norint apžiūrėti detaliau, siūlau parsisiųst failą ir pasididint. Tai pat daugiau detalių atsiskleidžia fragmentuose.
Būti moterimi – ne tik didelis iššūkis, bet ir milžiniška dovana. Didžiuokimės ja, brankinkime ją…
Aurelijos kūryba 