Šįkart noriu jums ne tik papasakoti apie savo naujausią paveikslą, bet ir atskleisti bei parodyti keletą paslapčių. Tai vienas ilgiausiai pieštų mano kūrinių, kurie kaip tikras žmogus ilgai ieškojo ir galvojo, kuo jis nori būti. Kol galiausiai rado ir išgrynino savo temą, savo skambėjimą. Jo autentiškumo ieškojimo kelionėje vaizdas, koloritas ir net pakabinimo kryptis keitėsi taip drastiškai ir kardinaliai, kad pamatę kurį nors ankstesnį etapą (o jūs juos netrukus pamatysite), kažin, ar pažintumėte, kad tai tas pats darbas. 🙂 Tokia ta daugiasluoksnė tapyba, žadanti daug netikėtumų ir reikalaujanti daug drąsos paleist tai, kas turi išeiti.
Pirmąkart parodysiu jums tuos paveikslo sluoksnius, kurie pasislėpė apačioje, kartu nusinešdami ir dalį istorijų.
Pradėjau šį paveikslą dar auksinio rudens periodu, kai visa gamta alsavo auksu, variu ir bronza. Buvau įkvėpta beprotiškai gražaus šių metų rudens ir jo spalvų. Pirmuose paveikslo sluoksniuose medžių lapai dalyvavo tiesiogiai, palikdami savo autentiškus įspaudus dažuose ant drobės. Piešiau, klausydamasi širdyje skambančio džiazo ir jau mintyse dėliojau būsimą pavadinimą. Čia bus “Rudeninis džiazas”, galvojau sau laiminga išsitepliojusi rankas kone iki alkūnių raudona, bordine, oranžine ir geltona spalvomis. O paveikslas sau patyliukais šypsojosi, žinodamas, kad mūsų laukia dar ilga kelionė kartu ir jokio “rudeninio džiazo čia nebus”. 🙂
Kažkelintame sluoksnyje staiga paveiksle atsirado mistinės būtybės. Matote juos nuotraukoje? Tai buvo maži sparnuoti žmogeliukai su gobtuvais, kurie po vieną ar poromis … saugojo lapus. Išsimėtę po visus paveikslo kampus vieni juos laikė, kiti glaudė, treti tarsi bandė užkloti, ketvirti šiaip atliko stebėtojų darbą. Aiškiai jutau, kad tai kažkokie saugotojai, kurie prižiūri, stebi, saugo. Mane, kitus žmones ir mūsų laiką. Buvo smalsu ir įdomu sužinoti, kokia gi jų istorija, kurią jie po truputį man atskleidinėjo.
Žiūrėjau į užbaigtumo link keliaujantį paveikslą, mintyse jam jau priskirdama naują pavadinimą “Saugotojai” ir nepaisant visko jaučiau, kad darbui kažko trūkta, kad tai dar ne toji istorija, kuria jis nori pasidalinti. Negalėjau paleisti jo į dienos šviesą tokio.
Tuomet nusprendžiau imtis itin drąsių, kone drąstiškų veiksmų. Apverčiau BEVEIK pabaigtą paveikslą aukštyn kojomis ir negailėdama dalį jo – tiesiog užtapiau kitomis spalvomis. Po poros sluoksnių, vedančių į nežinomybę, paveiksle atsirado moteris su didele skrybėle, kurioje visi paveikslo peizažai sutilpo. Kurį laiką su ja pabendravome, bet ir čia buvo aišku, kad tai tik paveikslo praeivė, o ne jo nuolatinė gyventoja.
Dirbau toliau, su kiekvienu sluoksniu, kurių skaičių jau pamečiau, vis labiau paleisdama mintį, kad žinau, kaip turi atrodyti šis kūrinys ir kada pagaliau jį pabaigsiu. Keičiau koloritą, varčiau paveikslo pakabinimo kryptį, tiesiog žaisdama ir nieko nesitikėdama. Ir galbūt tik tuomet, kai galutinai nusprendžiau iš jo visiškai nieko nelaukti, paleisti ir jeigu reikės – užtapyti baltai bei pradėti vėl iš pradžių, jame labai aiškiai pajutau stovinčias ir mane stebinčias, o tiksliau saugančias dvi dvasines būtybes.
Pajutus jų buvimą rezultatas atėjo kone akimirksiu. Atėję jie man iš karto atskleidė savo spalvinę gamą, savo emocijas ir visas savo istorijas, kurios iš karto ir atsidūrė drobėje.
Prisitraukę vaizdą arčiau galite matyti du šviesos karius. Kaip jau supratote – veido bruožų jie neturi, nes tai dvasinės būtybės, neturinčios veidų, lyties, iš esmės neturinčios ir fizinio kūno, bet pasirodančios mums šioje formoje tam, kad galėtume juos atpažinti (kaip angelai). Be veidų juos paveiksle ne taip lengva rasti – ar sugebėsite? Pirmasis – su šalmu ir šarvais su aukštu kaklu stovi kairėje, o kitas – egiptietis su aukštu galvos dangalu stovi pasisukęs dešinėje. Viduryje lyg gėlė švyti jų šviesos kalavijai.
Kūrinio fragmentuose galite matyti keletą gamtos peizažų, o taip pat jų atspindžių. Čia viskas keičiasi, tampa vienas kitu. Kaip ir kituose mano darbuose – nėra aiškios ribos tarp objektų, o kai kurios ribos gali būti priskiriamos keliems objektams vienu metu. Būtent tokiame pateikime jaučiu visako vienovę ir vientisumą.
Pagaliau žiūrėdama į paveikslą jį iš tiesų mačiau tokį, kokiu jis nori būti. Buvo aiškus jausmas, kad galiausiai jis virto sakralia erdve, nešančia šviesą saulės ištroškusiems ir vidinę ramybę saugumo ieškantiems.
Tai šviesos nešėjų, didesnio už mus plano, saugumo programų kupinas paveikslas, primenantis apie tai, kad kiekvienas iš mūsų turime mus vedančias ir saugančias būtybes – jaučiame jas ar ne, tikime jomis ar ne. Jos primena apie tai, kad kiekvienas gimėme būti šviesos nešėjais, nes vykdydami savo sielos misiją ir dalindamiesi meile, tarnaudami visuomenei, mes jais tampame.
Prie šio paveikslau dirbau tikrai ilgai, jaukindamasi jį ir padėdama jam savęs ieškoti, kaip pačiam sunkiausiam vaikui duodama daug meilės. Galbūt būtent dėl to jis pasisėmė daug energijos, daug šviesos ir gavosi toks saulėtas bei ryškus. 🙂
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 