Po ilgos pertraukos pagaliau grįžtu prie stambiagabaritinių kūrybinių projektų. t.y. tapybos. Jausmas, tarsi su seniai matytu artimu sielos draugu susitikus. Tarsi drobė ir tapybos priemonės manęs buvo pasiilgusios lygiai taip, kaip ir aš jų…
Laikas bendraujant praskriejo nepastebimai ir štai – pasaulį išvydo labai toli nuo mano tradicinių ryškių koloritų nutolęs naujas kūrinys. Šviesus, kone pastelinis, švelnus, didelis, subtilaus rūko ar miglos palytėtas ir aukso blyksniais nubarstytas. Pavadinau jį NAUJA PRADŽIA.
Žinote tą jausmą, kai esi pradiniame kažkokio naujo etapo taške. Žinai, kad atėjai į jį vedamas iš Aukščiau, todėl ėjai pasitikėdamas, nors ir ne iki galo suvokdamas, kas ir kodėl vyksta. Tą akimirką dar daug kas neaišku, trapu, nauja, tarsi apgaubta saldžios ryto miglos, kuriai prasisklaidžius, išlys saulė ir atsivers nuostabus ryto viražas.
Bet tam, kad taip nutiktų – reikia daug drąsos ir pasitikėjimo vedimu, nes vis dar eini per miglą ir negali pilnai kontroliuoti kiekvieno savo žingsnio.
Bet svarbiausia – jausmas, kad eini per šviesą ir lydimas jos, glostomas jos (tai tie auksiniai blykstelėjimai, kuriuos šį kartą pavyko ir nufotografuoti, nors paprastai auksas visiškai nefotogeniškas). Tai saulės prisilietimai, kurie tarsi mama švelniai tapšnoja ir drąsina savo vos išmokusi vaikščioti vaiką – eik eik, drąsiau, viskas bus gerai.
Gražių ir saulės palydėtų jums naujų pradžių. ❤
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 