Mėgstu tapyti paveikslus, kurie perteikia “sapniškumą”. Nežinau, kaip jūsų sapnuose, bet maniškiuose dažnai yra kelios veiksmo scenos. Veiksmas vyksta visur vienu metu arba staiga persikelia iš vienos istorijos į kitą. Vieni objektai netikėtai virsta kitais.
Taip ir šiame paveiksle dėliojau daugiaplanę veiksmo architektūrą, leidžiančią vaikščioti po visą kūrinį, tarsi mažas miesto gatveles, kupinas senovinių arkinių durų, kyšančių iš visų paveikslo kraštų. Kas už jų slepiasi? Kitos mūsų vidinės dalys? Gal kitos jų istorijos?
Kai kurie mano sapnai būna itin ryškus ir spalvingi – būtent toks ir šitas.
Šiaip ar taip, paveikslas turi du matymo filtrus. Pirmasis, geriausiai krentantis į akis yra centrinė renesansinio stiliaus moters profilio figūra su žaliu gobtuvu, o virš jos – vyro figūros profilis šešėlyje. Kiekviename sapne būna centrinis veikėjas – tai štai ir jie. 
🙂
Kitas objektų išryškinimo filras – tai miškas su medžiais. Kairys medis stovi priekyje, už jo – dešineje augantis violetinis medis, o viduryje piešinio – toliausiai stovintis medis, kurio vienas kraštas tuo pačiu yra moters gobtuvo dalis.
Man patinka šio paveikslo įžvalgą, kurią gavau tapydama. Jos akcentas – daugybė durų, atsiveriančių į naujas galimybes ir naujus sprendimus. Vienas jų gyvenime pastebime, kitas pražiopsome. Vienas uždarome ir tuoj pat atidarome kitas. Kažin, kas už jų laukia…
Aurelijos kūryba 