Ar jūs sapnuojate? Ar atsimenate savo sapnus? Ar būna taip, kad sapnas yra toks tikras, kad atsibudę dar kurį laiką svarstote, kuri iš dviejų “realybių” yra toji tikroji?
Aš esu sapnuotoja ir būtent per sapnus dažniausiai turiu galimybę ne tik pabuvoti dangiškam kino teatre, bet ir gauti nuo savo vidinio aš simboliais užkoduotas žinutes, skirtas mano asmeniniam tobulėjimui. Kai kurie sapnai būna tokie ryškus ir taip smarkiai paveikia, kad dar gerą pusdienį ar net kelias dienas vaikštau, kaip pusiau negrįžusi iš kitos realybės, klausdama savęs, ar Tenai aš buvau tikra ir toji anoji sapnavo šią, aš šita kasnakt guldamasi sapnuoja Tą Kitą?
Jau seniai ruošiuosi įteikti Oskarą savo sapnų režisieriui už kai kurių jo kūrinių puikumą. Visų pirma už scenarijų, pranokstantį pačius mistiškiausius Deivido Linčo filmus. Taip pat už tai, kad juose jis pajungia absoliučiai visus sensorius – ryškiausias spalvas, stipriausius kvapus, gražiausias melodijas ir eiles, ryškiausius kūno pojūčius, kurie ne tik prilygsta, bet ir pranoksta tuos, kuriuos patiriu “realybėje”. Sako, kad mūsų sielos, ilgėdamosis būsenos tarp gyvenimų ir Anapusybės harmonijos, dažnai būtent sapno metu sugrįžta Tenai ir parsineša atsiminimus apie rojaus sodą, giedančius paukščius, už žmogų didesnes būtybes, paslapties ir mistikos, o svarbiausia – Vienio ir ramybės jausmą. Ir tuomet sapnas tampa durimis ne tik į kino teatrą ar kitą sąmonės lygį, bet ir į kitą dimensiją, kurioje gyvename ne kūne. Tai vadinu sapnų terapija, iš kurios grįžtu pagirdžiusi savo “namų ilgesio” troškulį.
Būtent sapnuose veiksmas yra daugiaplanis, taigi gali ne tik vykti vienu metu keliose vietose, bet ir leisti pasijausti bet kuriuo iš personažų. Čia sėdi ant medžio, paukščio giesmę giedodamas, čia jau prausi savo žmogišką veidą šaltinio vandeniu, čia jau žiūri į veidrodį ir matai jame vyro atspindį. Kuris iš jų esi tu? O gal jie visi arba nei vienas?
Štai ir naujausias mano paveikslas, kuriame pabandžiau atskleisti daugiaplaniškumo ir plastiško vieno objekto perėjimo į kitą temas, pasakoja apie sapnus, apie buvimą toje kitoje Erdvėje. Tai paslaptingos nakties, Tamsos, iš kurios viskas atsiranda, sodas. Kiekvienas objektas jame – tai durys į kitą objektą. Jame viskas yra Viena, nėra jokio dvilypumo, nes viena be kito neegzistuoja. Čia nėra praeities ir ateities. Čia viskas tėra niekada nesibaigianti dabarties akimirka. Joje susitinka pačios įvairiausios mūsų inkarnacijos – toji, kai buvome medžiu, kita – kai buvome paukščiu, trečia – kai vaikščiojome žmogaus kūne – ir toji, kai kūno nebeturim, nes tampam kažko DAUG DIDINGESNIO dalimi.
Tikiu, kad žvelgdami į šį paveikslą ir medituodami tuos sapno fragmentus, kuriuos atsimename, tuos jausmus, kuriuos parsinešame, galime pagirdyti savo sielą, mokytis vis mažiau skirstyti ir vertinti, o vietoj to – vis daugiau TIESIOG BŪTI, nes gyvenimas yra mūsų patyrimas su visais jo atspalviais. Gyvenimas – tai vientisas kontrastingų spalvų paveikslas, kurio visos – net pačios tamsiausios dalys – prisideda prie jo grožio kūrimo ir be kurių jis tiesiog neegzistuotų.
Linkiu tai kuo dažniau atsiminti.
Aurelija
Aurelijos kūryba 