Štai ir atkeliavo mano naujausias kūrinys, kurio tarpinius sluoksnius ištikimiausi sekėjai FB jau matė, laukdami galutinio vaizdo.
Šįkart, aptarinėdamos su kliente tai, ką savy turėtų nešti šis kūrinys, pradėjome nuo harmoningų santykių temos ir tai, kaip santykiuose kuriamas balansas, harmonija. Kalbėjom apie tai, kad kiekvienas iš mūsų esame energija. Kokias vibracijas skleidžiam, tokius žmones ir pritraukiam. Kalbėjom apie tai, kokia yra sakrali moters ir vyro energija ir kaip gražiai jos tarpusavy dera.
Taigi, pradėjau tapybą nuo užklausos Srautui, parodyk, kokia turi būti moters energinė būsena, kad į jos gyvenimą ateitų stiprus, vyriškas, mylintis ir jos vertas vyras.
Ir jis atsakė man atsiųsdamas visą istoriją, kuri atsiskleidė dalimis per kelis sluoksnius.
Pradžioje atėjo mergaitės, sėdinčios ant olos skardžio, vaizdinys. Prieš ją stovėjo nuostabus didelis angelas, auksiniais sparnais. Jis jos klausė – ar pasitiki manim? Ar šoksi, jei pakviesiu? Ar tiki, kad duosiu tau būtent tai, ko reikia? Ar tiki, kad AŠ žinau geriau?
Kitame sluoksnyje pasirodė visiškai atsipalaidavusios, į dangų užvertusios galvą, palaimingai užsimerkusios moters, vaizdinys. Jis pasakojo apie mėgavimąsi, pasitikint, kad viskuo jau pasirūpinta.
Labai svarbus buvo trečias vaizdinys. Tai balto (šviesi žmogaus pusė) ir juodo elnio (tamsi pusė) pora, kuri pasirodė dešinėje magiško miško pusėje, simbolizuojančioje vyrą. Juk kiekvienas iš mūsų norim būti mylimi ir priimami tokie, kokie esam – be išlygų, sąlygų, bandymo verstis per galvą, stengiantis kitam įtikti ir patikti. Lygiai to paties tikisi ir kitas žmogus. Tik tada, kai patys esame save priėmę besąlygiškai, kai esam pasiruošę priimti meilę su visais jos patyrimais – ne vien tik saldžią grietinėlę, kai galim priimti ne tik kito žmogaus Šviesą, bet ir išbūti jį mylėdami su jo Tamsa, va tada esam pasiruošę kartu keliauti meilėje ir per meilę… Elniukai, kaip ir kiti prieš tai buvę vaizdiniai užsitapė, bet savo itin stiprią žinutę paliko.
Galiausiai atėjo visa kūrinio kompozicija, kurioje svarbiausią Srauto mintį perteikia rankos ir iš jų byrantys Auksinio meilės srauto grūdeliai. Pamačiau moters profilį, ranką, jos delne tupinčią paukštę. Tik pradžioje delnas buvo užlenktais pirštais, tarsi stipriai tą paukšę laikytų. Apėmė jausmas, kad kažkas ne taip. Ir tada supratau, ką Srautas man sako. O jis sakė – paleisk, atleisk pirštus, turiu tau dovaną, priimk ją, bet pirma turi paleisti kontrolę, perdėtą žinojimą, EGO, reikalavimus, lūkesčių kartelę. Kol tavo pirštai užimti, tavo paukštė negali skristi, o aš negaliu tau įbert į delną savo begalinės meilės… Ir aš perpiešiau. Tada pažvelgiau iš naujo ir išgirdau Srauto žinutę, kuri sakė – atverk savo širdį meilei, paleisk savo paukštę skristi. Tu saugi, tavim pasirūpinta. Ar tu manim pasitiki? Ir moteris pasitikėjo, ji pagaliau ištiesė delną ir jis užsipildė Kūrėjo auksinės meilės grūdais, kurių buvo tiek daug, kad jie bėrėsi per viršų. Ji atvėrė širdį, pasiruošusi mylėti ir priimti drąsiai, besąlygiškai, pasitikėdama Kūrėjo planu..
Ir Kūrėjo ranka atvėrė duris su senovine rankena ir atsiuntė jai skirtą paukštį, kuris atskrido paragauti meilės grūdelių, simbolizuojančių begalinę gausą. Būtent tada, kai esame priėmę save besąlygiškai, kai jaučiamės gyvenantys pilnatvėje ir ne iš trūkumo, o iš pertekliaus ateiname abu į santykius, turime šansą sukurti ilgalaikį ir darnų ryšį. Ryšį, kuriame nei vienas nesitiki kompensuoti savo trūkumo, užlipdyti žaizdų kito sąskaita. Kuriame abu ateina duoti, mylėti, pasitikėti, atliepti kitą žmogų. Kai jau moka visa tai patys duoti sau, todėl yra tuo persipildę ir gali dalintis tiesiog, nes turi perdaug….
Mano kūriniuose dažnos žmogaus-augalo-gyvūno paralelės ir susiliejimai, kai viena linija priklauso keliems objektams. Taip ir šiame paveiksle, moteris yra tuo pačiu ir medis, ir paukštė. Mes ir gamta esame vienis, o mūsų sielos įgauna daug fizinių formų, kol tampa žmogumi. Paveiksle vyrą taip simbolizuoja medis, paukštis ir jo uodegoje besiformuojantis žmogaus vaizdinys, kuriame kol kas matosi tik vyriškas peties ir kaklo linkis. Jis jau ateina, jis jau formuojasi, jis jau už kampo.
Pirmiausia susitinka sielos. Tai kūnams ir protams reikia laiko vienas kitą atpažinti. O sielos, kurioms skirta būti kartu, atpažįsta viena kitą ir susitinka iš karto. Taip ir šie paukščiai jau atpažino vienas kitą Beliko susitikt kūnams. Kur tai nutiks? Gal magiškame vakaro saulės nušviestame miške? O gal prie krioklio? Kūrėjo keliai ir scenarijai nežinomi. Belieka tikėti ir pasitikėti, kad atvėrus širdį, į ją atkeliaus graži, tikra ir abipusė meilė.
To nuoširdžiai ir linkiu. Tiek savo klientei, tiek ir visoms kitoms, ieškančioms išsipildymo bei palaimos partnerystėje.
Aurelijos kūryba 