Tai daugiasluoksnis paveikslas, kuriame tilpo net trys skirtingi aspektai. Negaliu papasakot jo esmės, neatskleisdama jų visų trijų, nes visi jie ir sudaro energetinę paveikslo esmę.
Visų pirma, tai paveikslas apie tikrąją MEILĘ SAU. Dar prieš keletą metų frazė „užpildyti save savimi“, išgirsta terapijoje, man skambėjo gražiai, įdomiai, bet suvokiau ją tik protu. Tuomet nebuvau patyrusi, ką reiškia gyvenimas, kuriame pats save užpildai. Ne kitų nuomonėmis ir lūkesčiais. Ne nuolat savo veiksmais laukdamas kitų pritarimo ir pagyrimo bei išduodamas save, savo poreikius, savo autentišką pasaulio jautimą kaskart, vos tik kitiems esi nepatogus ir pajauti nepritarimo grėsmę. Užildai ne daiktais, ne maistu, ne svaigalais ir ne pertekliniais darbais, kad tik nereikėtų galvoti apie tai, kaip skauda, kaip vieniša, kaip pikta…
Šio paveikslo MOTERIS žino esanti dieviškos šviesos nešėja – DEIVĖ. Ji žino, kad jokie milžiniški iš išorės atėjusios šviesos kiekiai negali ilgam užpildyti jos vidinės tamsos. Ji žino, kad savyje ji jau turi viską, ko jai reikia – meilę, pritarimą, šviesą, stiprybę. Drąsą, atjautą ir rūpestį. Tereikia visą tą šviesą nukreipti į SAVE. Ir užpildyti save savo šviesa. Kasdien sau duodant tai, ko reikia ir ko paprastai tikimės iš kitų. Gražių palaikymo žodžių, buvimo savo pusėje, kai kažkas nesigauna, pritarimo, palaikymo, padrąsinimo, nuraminimo, pasidžiaugimo savo pergalėm, tikėjimo savimi, buvimo sau pačia geriausia kompanija. Meilės, šilumos, švelnaus prisilietimo, leidimo sau ilsėtis ne pervargus, bet sistemingai ir dar prieš pavargstant… Leidimo sau būti, kaip būnasi…Ši Deivė žino, kad tik iš jos vidaus einantis šviesos gūsis gali pagirdyti, pagydyti ir užauginti medį, augantį jos vidinėje erdvėje. Ji pati sau yra ryškiausia žvaigždė savo planetų sistemoje. Ne todėl, kad ji yra susireikšminusi. Tiesiog ji žino, kad saulę sau galim išjungt ir įjungti patys. Mes patys sau esame saulė. Tereikia tai pasirinkti ir veikti.
Kitas paveikslo aspektas – magiška žodžių galia. „Pradžioje buvo žodis…“ Ir iš jo radosi visas likęs pasaulis… Šviesa, kuria ši deivė save užpildo, eina būtent iš lūpų. Mintys kuria mūsų realybę, kaip ir žodžiai, kuriuos tariame. Jeigu nuolat save ujame, kritikuojame, barame, apvardžiuojame, šaipomės, pašiepiame, kokią save mes kuriame? Šis paveikslas – kvietimas kalbėti žodžius, einančius iš meilės. Sau ir kitiems. Šviesos aureolė, einanti aplink jos galvą – priminimas, kad viskas prasideda mūsų mintyse. Jei jose kuriame šviesą, kalbame šviesą, daug lengviau ta šviesa ir būti…
Na, ir trečias aspektas – mitologinis. Tai Deivė, kuri išsižiojo ir jos iškvėptas oras, šviesa tapo jos kūnu, o tas kūnas – visu pasauliu, Žemės planeta. Ir tas gyvybės gėlės raštas, kuris supa žemę, yra tarsi jos apsauga, palaiminimas. Gyvuokite, gyvenkitė, mėgaukitės. Tai Deivė, kurianti pasaulį. Ir tai esame kiekvienas iš mūsų. Nes visi mes kuriame SAVO, o tuo pačiu ir mūsų visų bendrą pasaulį.
Aurelijos kūryba 