Išlaisvinta meilė, 120×80

Šio paveikslo istoriją noriu pradėti nuo to, kaip gavau užsakymą, nutapyti sąmoningą partnerystę. Be priklausomybės vienas nuo kito ir su išsaugota laisve būti savimi. Tai turėjo būti istorija apie stiprią ir išmintingą moterį, kuri gali pasirūpinti savimi taip pat gerai, kaip ir užleisti vyrui kelią, kad šis vestų, būtų tas, kuris rūpinasi ir prisiima atsakomybę.

Kadangi tai santykių tema, po kelių pirmų sluoksnių ėmiau ieškoti poros veidų ar siluetų, bet jų nebuvo, o pritempinėti nieko nenorėjau. Nusprendžiau, kad poros nematau, o Srautas už mane žino geriau, tad paleidau ir nustojau ieškoti.

Ir tuomet, tiesiog dėliodama spalvas, labai aiškiai pamačiau angelą, kuriam vienu judesiu pačiai sau netikėtai išpiešiau mano klientės veido bruožus. “Čia gi aš” – pasakė ji, pamačiusi… 🙂

 Ir aš turėjau jausmą, kad ji kaip savo pačios aukštesnio sąmoningumo forma atėjo į paveikslą parodyti, palydėti mane į tuos vaizdinius, kurie turi būti, pasakojant apie šią partnerystę.  Rankose ji laikė širdį su sparnais. Iškart supratau, kad taip ji nori man parodyti “išlaisvintą meilę”–o būtent tokią aš ir norėjau pavaizduoti.

Ir tuomet angelo sparnuose pamačiau abu žmones. Jie nebuvo prisiglaudę, susipynę, kaip kad tikėjausi ieškodama vaizdų pradžioje. Jie buvo kartu, susijungę per besąlyginės meilės srautą ir tuo pačiu išsaugoję asmeninę erdvę. Būtent tai ir simbolizavo santykius, apie kuriuos kalbėjo klientė.

Angelas kitame tapybos sluoksnyje dingo, nes jo čia reikėjo tik tam, kad parodytų paveikslo kompoziciją ir simbolius, per kuriuos atėjo ir likusios įžvalgos. Taip gimė tai, kas turėjo gimti.

Taigi, tai paveikslas apie sąmoningą partnerystę, kurioje du žmonės yra savarankiškos asmenybės. Jie renkasi būti kartu, nes to nori ir kada to nori, o ne dėl to, kad kitaip negali. Tai meilė iš pertekliaus, o ne ieškant vidinės tuštumos ar trūkumo kompensacijos. Šioje partnerystėje visada yra vietos asmeninei erdvei, o ryšys auginamas abiejų pastangomis su meile, su atjauta, su besąlyginiu savęs ir kito priėmimu ir leidimu būti kaip būnasi.

Jie susitinka kosminėje erdvėje suausti iš šviesos dalių, per kurias persišviečia žvaigždės. Ir meiliai susiliečia kaktomis – ne tiesiogiai, o per besąlygines meilės srautą, kuris juos jungia. Ir būtent jame jie kuria savo ryšį, kuris vaizduojamas kaip stilizuotas balanso ženklas, turintis sparnus. Ir jie jį liečia rankomis – tarsi liestų vienas kitą – švelniai, su meile, be spaudimo ir be prievolės. Tarsi tarp delnų saugotų švytintį drugelį, kuris atskrenda, kada tik nori ir kurio negalima stipriai spausti, antraip jis uždus

Moterį pavaizdavau elegantišką, giliu žvilgsniu, ramią, išmintingą ir tuo pačiu mokančią būti netobula, trapia, bet dėl to nei kiek ne mažiau karališka. O vyras yra tyčia pavaizduotas kelis kartus didesnis. Tai DIDvyrio simbolis, t.y. didelio vyro – išmintingo, stipraus ir atsakingo žmogaus vaizdinys. Tiesa, jo rankos pagal galvos gabaritus atrodo mažos, bet taip yra dėl to, kad besąlyginės meilės erdvėje, Kūrėjo dimensijoje, visi yra lygūs – nes ten mes ne kūnai, o sielos. Kiek sarkastiškas ir susikoncentravęs vyro žvilgsnis – tai jo kryptingumo, mokėjimo žiūrėti tiek rimtai, tiek su humoru atspindys.

Abu partnerius supa liepsnos – tai ne kūniškos meilės ar aistros ugnis. Tai jų, kaip poros energijos agregoras. Tai jų energijos ssamplaika. Būtent tame ryšyje slypi didžiausias augimas, kurio neįmanoma patirti ne poroje. Taip sąmoninga partnerystė tampa ne tik meilės, saugumo, bet ir dvasinio augimo bei skleidimosi erdve.

Štai tokia šįkart gavosi istorija, kurios procese turėjau džiaugsmo ir garbės dalyvauti.

Man pačiai labai gera žiūrėti į šias energijas.

O kokius jausmus ir mintis jos kelia jums?

Linkiu ir mums visiems tokios išlaisvinančios meilės. Sau ir su kitais.

Su meile.

Aurelija