Mėgautis savo žydėjimu 120×80

Kartais paprastuose dalykuose telpa tiek daug gylio ir prasmės… Ir šįkart, tapant šį itin didelių išmatavimų paveikslą pagal užsakymą nuostabiai klientei, kuriai darbą kuriu jau ne pirmą kartą, įžvalgos, atėjusios į paveikslą ir per paveikslą, buvo tiesiog sakralios savo paprastumu ir natūralumu.

Tai paveikslas apie dievišką moters žydėjimą, gimstantį iš susijungimo su savo tikrąją moteriška prigimtimi. Ne ta visuomenės primesta, bet dvasine. Tuomet, kai pasitiki, visiškai atsiduodi ir leidi sau plaukti su Srautu, leidi sau būti be spaudimo, be kitų žmonių lūkesčių atitikinėjimo, kai nepuoli užsikrauti ant pečių viso pasaulio atsakomybių, naštos (užleisdama šią dominuojančią poziciją vyrui), atsiveri lyg žiedas iš naujo. Žiedas, suvokiantis, kad moteriška prigimtis – tai atsipalaidavimas ir plaukimas meilėje.  Ir tam, kad ji atsiskleistų, tereikia daugiau BŪTI ir JAUSTI, o ne veikti ir analizuoti /mąstyti /vertinti /spręsti… Iš tiesų, tai, ko reikia, telpa vos į kelis žodžius – STEBĖTI, PRIIMTI tai, kas ateina, LEISTI tam būti, o tuomet ATSIPALAIDUOTI ir MĖGAUTIS. Tik tai įjungia magišką pozityvios energijos generatorių, su kuriuo dalykai ima tvarkytis ir dėliotis patys.

Tokią ir nupiešiau šią moterį. Visiškoje atsipalaidavimo ir palaimos būsenoje. Ji niekur neskuba, nieko neplanuoja, nieko nesitiki. Ji, įkišusi galvą tarp nusvarintų šakų, aplipusių žiedais, tiesiog visu kūnu uodžia ir mėgaujasi švelniai delne laikomo nuostabaus žiedo aromatu. Ji mėgaujasi pati savo sakraliu žydėjimu. Ir šypsosi sau pačiai…

Medis, kuris auga dešinėje, yra jos atspindys, jos simbolis. Tai ji – nuostabus, magiškas ir didingas medis, apsipylęs žiedais. Spalvotais, prasiskleidusiais ir dar sprogstančiais. Kodėl jie skirtingų spalvų? Nes tokia yra moteris. Ji visokia. Ji ne tik švelni, mylinti, rūpestinga ir gera. Dar ji gali būti ir spontaniška, ir chaotiška, ir permaininga, ir nekantri, ir pati savęs nesuprantanti, ir nekontroliuojama, ir pikta, ir silpna, ir itin jausminga… Ji – tarsi daugiabriaunis deimantas, kuris žėri savo briaunomis. Kuo jų daugiau, tuo daugiau karatų, vadinasi – ir vertės. Tik visas savo apraiškos formas su meile priėmusi moteris tampa deive…

Štai ir ši deivė – ji žino, kad visos jos būsenos ir savybės yra skirtos jos sielai išjausti, patirti, atskleisti save. Patirti per kraštutinumus (juk nepajautęs, ką reiškia nerimas, niekuomet nesuprasi, kas yra ramybė), kad taptų tuo, kuo ji atėjo būti – tobula Kūrėjo dalimi, apdovanota tokia pat kūrybine galia ir neblėstančia magija širdyje, mintyse bei rankose. Ji suvokia esanti šventa, sakrali, apdovanota begaline gausa, tekančia ant jos upeliais per plaukus ir žiedus. Todėl ji moka save priimti besąlygiškai, su švelnumu, su meile ir palaikymu.

Jeigu paveikslas galėtų kvepėti ir turėtų skonį, šis paveikslas kvepėtų vanile, karamele, citrusiniais žiedais, magnolijomis, gintaro auksu. O taip pat turėtų grietinėlės, apelsinų bei vyšnių putėsių skonį. Tarsi dieviškas desertas, kokia ir yra moteris, kai ji yra atsipalaidavusi, saugi ir laiminga.

Medžio viduryje yra širdies formos drevė. Čia jos jėgos ir meilės šaltinis. Pirminiuose paveikslo sluoksniuose čia buvo embrionas, simbolizuojantis naujos kokybės, naujo etapo gimimą. Simboliška, kad iš jo gimė širdis.

Na, o Visata tokį žydėjimą laimina visu pajėgumu. Taip ant moters ir ant medžio pilasi nesibaigiantys šviesos, besąlyginės meilės ir palaiminimų srautai, kurie teka per plaukus, per pirštus ir paveiksle virsta sidabrinėmis reljefinėmis gijomis. Jos – tarsi neuronų jungtys, kuriomis ši žydinti Deivė susijungia su Visata, kad paskleistų savo meilės vibracijas į platųjį pasaulį. Juk ten, kur pradeda skleistis ir kvepėti žiedai, visuomet atskrenda bitės. Ir tuomet prasideda moteriško ir vyrio prado susijungimo misterija…

Tevyksta, tesipildo, tesiskleidžia.

Su meile,

Aurelija Kriščiūnaitė