“PALEIDIMAS. ATSIVĖRIMAS“, 80×80, akrilas
Nėra nieko pastovesnio už laikinumą. Štai, kodėl vienos sunkiausių mūsų gyvenimo pamokų – neprisirišti. O prisirišti mūsų protas moka puikiai. Prie malonių dalykų, situacijų, žmonių mes priprantam ir prisirišam itin greitai, padarę juos „savais“. Mes jų norim net ir tada, kai tie dalykai, situacijos ar žmonės nustoja tarnauti aukščiausiajam mūsų gėriui. Net ir tada, kai jie nusidėvi kaip seni išsitampę ir nublukę rūbai, kurie tokie savi, tokie mieli, kuriuos išmesti gaila. Net ir tada, kai tai, kas paseno ir atgyveno nebeatlieka savo prigimtinės funkcijos. Vietoj to – riogso mūsų gyvenime kaip sunkūs skylėti šarvai, kurie nuo nieko nesaugo, tik užkrauna naštą, iš įpročio tįsiamą ant pečių…
Tai paveikslas, į kurį įdėjau paleidimo programą. Lengvo, drąsaus ir išmintingo paleidimo, ateinančio su tokiais žodžiais:
„Paleidžiu viską, kas yra skirta ne man. Tegu išeina viskas, kas turi išeiti. Atlaisvinu vietą tam, kas skirta man. Tegu ateina tai, kas turi ateiti. Atsiveriu naujos energijos ir meilės formoms.“
Atsimenat dalinausi panašaus kolorito paveikslu, kuris dar buvo procese? Tai tas pats paveikslas, kuris tuomet buvo kone pabaigtas, bet paskui kažkur užstrigo. Negailėdama ir praktikuodama paleidimą aš jį kone visą užpyliau naujų dažų sluoksnių, iš po kurio lyg žibutės išlindo dar gražesnė istorija.
Du paveiksle pavaizduoti veidai – galbūt dvi sielos, kurios susitiko tam, kad atspindėtų viena kitą. O gal du skirtingi tos pačios asmenybės veidai. Du skirtingi žmogaus požiūrio taškai…
O per vidury – sielos vartai, per kuriuos visi atkeliaujam. Tai srautas, tai Šaltinis, kuris viską išvalo, kuris viskuo pasirūpina, kai nustojam stengtis labiau negu reikia, kai nustojam kontroliuoti, kai paleidžiam ir atsiveriam stebuklui. Ir smėlio laikrodis, primenantis, kad periodiškai turim savo gyvenime paleisti tai, kas nebereikalinga, atlaisvindami vietą dalykams, kurių norime. Primenantis, kad pas Dievą – viskas visada LAIKU.
Paveiksle pavaizduoti keli langai ir stilizuotos durys – nauji praėjimai, naujos galimybės, kurios visuomet atsiveria, kai uždarom tai, su kuo jau laikas atsisveikinti.
Tai paveikslas apie tikėjimą ir visišką pasitikėjimą, kad dalykai, situacijos ir žmonės, kurie mums yra reikalingi, mums bus duoti. Savaime. Tuomet, kai jiems mūsų gyvenime, širdyje, namuose bus sukurta laisva vieta.
Kūrinys praturtintas auksu ir dideliu kiekiu reljefo, kurio nuotraukoje nesimato. Geriausia tokius darbus vertinti gyvai… 🙂
Paveikslas kol kas laisvas. Norėdami jį gyvai apžiūrėti Vilniuje ar įsigyti, rašykite asmenine žinute arba skambinkite.
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 