Vienas didžiausių mano, kaip dailininkės profesijos džiaugsmų ir įvertinimų – tapyti darbus pagal užsakymą. Ypač, kai darbus užsisako šviesūs, dvasingi, į kūrinius mano įdėtą energiją jaučiantys ir gerai žinantys, ko nori, klientai. Būtent tokią nuostabią moterį man Dievas atsiuntė šį kartą. Tarpusavio kalbą ir bendrystės jausmą su ja radome iš karto. Todėl tapyti jai skirtus, iš Šaltinio ateinančius kūrinius yra ne tik laimė, bet ir magija, kuri manęs nenustoja stebinti. Ji žiūrėdama į mano darbus pasakoja man apie tai, ką iš tiesų jaučiau tapydama, tarsi būtų stovėjusi šalia ir viską mačiusi, o aš savo ruožtu nuskaitau ir nutapau iš Srauto gautus būtent tuos vaizdinius ir programas, kurios jai šiuo metu yra pačios reikalingiausios.
Tokioje bendrystėje gimė paveikslas apie besąlyginę meilę, kurios kiekvienas esame vertas. Ir apie pirmapradį džiaugsmą, kurio programą savyje atsineša kiekviena siela. Jei esame ramaus proto būsenoje, pašalinę blokus, trukdančius džiaugtis be priežasties, susijungę su savo aukščiausiuoju aš, turime galimybę jausti nesibaigiantį ramų džiaugsmą. Tylią esaties laimę. Jos nereikia laukti, užsitarnauti, kažką dėl to ypatingo daryti… Tiesiog užtenka gimti ir jausti džiaugsmą.
Paveikslo centre pavaizduota moteris – užsimerkusi palaimingoje džiaugsmingos ramybės būsenoje. Kairėje – ją, tarsi ranka, laimina paukštė – šeimos santarvę simbolizuojanti antis ar išmintį perteikianti gervė. Ji godžiai ir su džiaugsmu geria iš Dangaus gausybės rago, nes žino, kad visos tos gėrybės skirtos jai – nėra ko laukti, nieko nereikia užsitarnauti. Gimei ir šventi gyvenimą. Žmogui reikia tiek daug mokytis iš gamtos…
O dar pasimokyti nuoširdžiai, be priežasties džiaugtis mes galime iš vaikų. Būtent jie, kol gyvenimas neapkarpo sparnų, yra kupini gebėjimo stebėtis, džiaugtis, mėgautis, besąlygiškai priimti ir mylėti.
Gal dėl to piešimo procese ne kartą buvo pasirodęs mažos mergaitės veidas – pradžioje stebintis, o vėliau besišypsantis. Atėjo trumpam, kad primintų apie pirmapradžio džiaugsmo galią, kurią bėgdami per gyvenimą išbarstom ir išėjo.
Simbolių čia yra ir daugiau. Moteris galva yra iš dalies nuskusta, nes tai iniciacijos – perėjimo į kitokią būseną simbolis. Dėl to šalia jos yra lyg šokantis uždangalas ant virvutės – tai aitvaras – įrenginys, sukurtas skristi ir nešti džiaugsmą.
Na, o paukštės kūnas tuo pačiu primena ir žydintį lopšį, kuriame kiekvienas savo vidinį vaiką turim išsupuoti bei nuraminti. O taip pat – valtelę, simbolizuojančią kelionę. Šiuo atveju – tai transformuojanti kelionė į save, savo vidinį vaiką ir jo pirmapradį džiaugsmą, kuriam jis buvo palaimintas dar prieš gimdamas.
Tapydama linkėjau, kad šios stiprios programos aktyvuotųsi ir skleistų savo naujai šeimininkei didelį oranžinį džiaugsmą.
Aurelijos kūryba 