Sielų susitikimo džiaugsmas 160×80

• 

Žinau – tai tu, nes niekas kitas būt negali.

Tik sielos šitaip viena kitą atpažįsta…

O pagaliau tai tu, mano  sapnų paukšteli.

Jaučiu, šįkart širdis tikrai neklysta.

Paskutinį gerą mėnesį dirbau prie didelio individualaus užsakymo (diptiko) harmoningos, papildančios, per visus lygmenis apjungiančios partnerystės tema. Užsakymą gavau iš nuostabios, šviesios moters, gyvenančios toli nuo Lietuvos, kuri jau keletą metų su susižavėjimu stebi mano paveikslus ir kūrybinę veiklą, jaukindamasi mintį kada nors pagaliau turėti būtent jai, individualiai pagal jos poreikius ir norus sukurtą spalvų šventovę. Ir pagaliau toji diena atėjo. Pašnekėjom, aptarėm, ko norėtųsi. Susitarėm, kad nepaisant šiokių tokių rėmų (spalvų ir tematikos), visgi leisim tam kūriniui per mane ateiti iš Šaltinio – nespaudžiant, nekontroliuojant, besąlygiškai pasitikint, kad iš ten ateis būtent tai, ko reikia klientei ir jos būsimo partnerio harmoningai partnerystei.

Kūrybinis procesas vyko ilgai. Įdėjau į kūrinį labai daug širdies, kantrybės ir laiko, o jis vis kito ir nesileido prisijaukinamas. Ilgai jis pas mane ėjo, daug sluoksnių, daug esminių pakeitimų ir perdarymų buvo. Bet nieko neskubinau, nes supratau. kad būtent toks ilgas kartais būna vieno žmogaus ėjimas pas kitą žmogų, toks pat ilgas būna tikro, gilaus ryšio ir tvirto santykio, grįsto besąlyginiu pasitikėjimu kūrimas. Jis neatsitinka per dieną ar per mėnesį. Jam reikia daug meilės ir kantrybės. Todėl leidau ateiti tam, kas turi ateiti. Ir štai, kas gavosi.

Pavadinau paveikslą SIELŲ SUSITIKIMO DŽIAUGSMAS. Jis pasakoja istoriją apie tai, kaip susitinka dvi sielos, kurios yra skirtos būti kartu ir tą “žinojimo” jausmą, kuris apima susitikus.

Nors pradžioje planavau daryti daug rudų atspalvių turintį koloritą (tokios yra užsakovės svetainės interjero spalvos), man labai aišku buvo, kad tai – proto padiktuotas sprendimas. Jaučiau, kad šiai šviesiai, jautriai ir gerai moteriai rudos spalvos (perteklinės atsakomybės, gylio, tvirto stovėjimo ant žemės, buvimo atrama sau ir kitiems, sunkių gyvenimo sprendimų) jau santykiuose ir gyvenime gana.  Visų pirma Šaltinis aiškiai parodė, kad prieš ateinant į santykį, reikia savo vidinę erdvę užpildyti besąlygine meile, kurios akivaizdu, kad reikia kiekvienam gyvam žmogui. Jos per daug nebūna.

Taigi, rožinė keitėsi su ruda, violetiniai ruda, pilka, kakavine, auksine, varine, bronzine ir balta – ir gimė tai, kas gimė.

Kadangi paveikslo pagrindinė vertė yra jo energetinė programa, ją įminti padeda simboliai ir vaizdiniai, kurių jame gausu. Noriu papasakot, kas gi čia ir kur.

• 

Kairė drobė atstovauja moterį. Rožinis medis, kuris liejasi kaip upė, simbolizuoja besąlyginės meilės, moteriškumo, išminties, švelnumo kupiną moterį, prie kurios gera glaustis. Ji yra priimančioji – su besąlyginiu pasitikėjimu savo vyru – viską, ką jis jai su meile duoda.

Dar vienas jos vaizdinys – tai balta paukštė auksiniais sparnais. Tuo pačiu paukštė yra ir žiedas – perteikiantis moters žydėjimo jausmą ir taurė – tarsi Gralis, kuriame telpa gyvastis ir viso pasaulio džiaugsmas.

Medis – tai jos ištakos, jos šeima, giminė, jos pagrindas, jos praeitis, dabartis ir ateitis.

Paukštės sparnai pakelti skrydžiui bei išreiškia susitikimo džiaugsmą. Tą jausmą, kai siela atpažįsta jai skirtą sielą. Tamsus – rudai kakavinis fonas simbolizuoja naktį – paslaptį, seksualumą, kosmosą, pasyvų moters pradą.

• 

Dešinė drobė atstovauja vyrą. Jo medis – rudas, nes būtent vyro sritis yra prisiimti atsakomybę, būti duodančiuoju, būti atrama, pagrindu, saugumo garantu, maitintoju, rimtu, giliu, išmintingu (o būtent tokios yra rudos spalvos reikšmės). Vyro paukštis taip pat iškėlęs sparnus, pasitinkantis, atpažįstantis, besidžiaugiantis savo išrinktąja. Fonas – rožinis, kaip pasakiška diena, kurią gera leisti kartu, kaip ir naktį. Tai aktyvaus vyriško prado simbolis.

• 

Na, o svarbiausia, ko gero, yra bendra erdvė, į kurią tapydama ėjau ilgiausiai (reikėjo tuos du paveikslus „sutuokti“ tarpusavyje). Šios dvi drobės, kaip ir du žmonės – yra atskiros planetos, skirtingos, kiekviena su savo patirtim ir bagažu, todėl reikia laiko, kol jos susikuria savo bendrą erdvę, bendrą orbitą, kurioje gera būti, kurioje apsijungia energijos, kurioje gimsta tai, ką sujungia Dangus.

Erdvę simbolizuoja medžių šoninės linijos ir šakos, kurios susikabina ir susijungia į piramidės (saugios, sakralios erdvės simbolis) formą. Betapydama supratau, kad ši erdvė primena mudrą, daromą dviem rankom. Ji vadinasi Kalesvara. Ji reiškia proto ir jausmų nuraminimą ir pozityvios energijos siuntimą į kūną. Galbūt būtent tokį poveikį turės dviejų kūnų kontaktas – apsikabinimas, prisilietimas (šakomis)?..

Na, o erdvės šerdyje yra meilės šventovė. Tai du Kūrėjo simboliniai delnai, kurie sujungia dvi širdies puseles, kupinas meilės burbulų, simbolizuojančių lengvumą. Sujungia taip, kad gautųsi viena bendra širdis.

• 

Pradžioje vyro paukštis buvo galvą įkišęs iš susižavėjimo į moters drobę. Atrodė labai įsimylėjęs, toks tarsi „be galvos iš meilės“, bet supratau, kad tai kažkoks ne toks jausmas – atitraukus vyro drobę ji nebeturi vientisumo, užbaigtumo, o taip būti neturi. Todėl vyro paukštis sugrįžo į savo paties centrą. Būtent taip atsiranda darna santykiuose. Dabar šios abi drobės yra kiekviena sau harmoninga ir užbagta ir galėtų būti drąsiai kabinama atskirai. Kaip du žmonės, kurie moka būti patys su savimi, kurie save myli, kurie harmonijoj, gausos jausme su savim. Ir būtent iš šio jausmo, o ne iš trūkumo ir noro jį dangstyti kitu žmogumi, ateina į santykį. Jį simbolizuoja bendra erdvė, kurioje jie ir susijungia. Tada, kai to nori. Tai laisvė būti, galia mylėti ir priimti tai, kas yra – manyje ir kitame, o ne tai, ko nori, kad būtų.

Štai tokios programos ir palinkėjimai iškeliavo kartu su paveikslu į naujuosius namus, į kuriuos atnešė daug spalvų ir gyvybės.

Na, o jei ir jūs svajojate apie savąją spalvų šventovę su individualiai jums sukurtomis programomis, rašykite. Mielai ją jums sukursiu. 🙂

Su meile,

Aurelija