Santarvė šeimoje, 120×80

9 Santarve seimoje

Tas su niekuo nepalyginamas jausmas, kai pirmąkart klientui parodai specialiai jam pagal užsakymą nutapytą, subrandintą, išjaustą paveikslą. Šiek tiek jaudulio ir begalinis laimės, bendrystės bei dėkingumo jausmas. Kodėl bendrystės? Nes tapant pagal užsakymą – jei man pavyksta gerai pajausti užsakovą, apima jausmas, kad kūrybos procese dalyvaujame kartu – tarsi susijungiame tam tikrame lygmenyje. Tokiu būdu iš Šviesos srauto per paveikslą man ateina to žmogaus emocijos, istorijos, patirtys, per vaizdinius susipinančios į į bendrą vaizdą. Ir žmogus jas paprastai atpažįsta, ir džiūgauja, ir stebisi, ir graudinasi. Graudinuosi ir aš, nes tokie klientai ir tokie darbai – tai didelė dovana.

Šio paveikslo istorija prasidėjo tuomet, kai susiradusi kitus mano paveikslus, užsakovė papasakojo, kad jau 6 metus ieško jai patinkančio ir tinkančio dailininko, kurio darbai atitiktų jos norus. Pamačiusi mano paveikslus, ji sakė supratusi, kad pagaliau jaučiasi tokį dailininką radusi. 🙂 Geras jausmas būti ieškomai ir atrastai.

Pokalbis jau nuo pat pradžių buvo malonus ir šiltas. Pajautėme viena kitą ir man buvo aišku, ko šiai klientei reikia. Todėl trumpai aptarus reikiamą koloritą ir tematiką, su malonumu pradėjau darbą. Štai, kas iš to gavosi.

Kairėje paveikslo pusėje galima pamatyti paukščių porą – viršuje uodegą išskleidusį, šeimą saugantį vyrą. o žemiau – šeimos moterį. Abu jie tupi šviesos medyje, iš kurio ir į kurį patys yra užaugę ir priaugę.

Dešinę pusę, simbolizuojančią ateitį ir vaikus, jungia motina paukštė. Prie jos snapeliu glaudžiasi sūnus, o apačioje sau smalsiai strakalioja jaunėlė dukra.

Uodegas, tampančias medžio šakomis, turi tik šeimos vyrai, nes tik jie pratęs savo pavardėmis giminės vardą. O abi moterys yra žiedai, nes tokia moteriška prigimtis – žydėti, būti gyvybės ir meilės taure savo šeimai.

Santarve seimoje pas Lina svetainejeKakaviniai – rudas paveikslo koloritas ne tik pabrėžia temos žemiškumą, bet ir puikiai žiūrisi žemės spalvų interjere, kuriame paveikslas ir apsigyveno.

Tai nuostabios šeimos santuokos jubiliejui pažymėti skirtas kūrinys, kuris pasakoja apie santarvę ir stiprybę, kurios semiamės iš mūsų šaknų, protėvių, šeimos. Būtent čia mes gauname stipriausią palaikymą ir tuomet jokie gyvenimo iššūkiai nėra per sunkūs. Tokioje šeimoje mes augame, skleidžiamės ir žydime, gimdome kitus žiedus, o jie vieną dieną išleidžia savo šaknis ir sukuria savo naujus daigus… Taip vienas gyvenimas virsta kitu ir tęsiasi iki begalybės.

Tai paveikslas apie tobulą stipraus, gero vyro ir šviesios, rūpestingos moters šokį, kuriame gimsta nauja energijos kokybė, naujos idėjos ir jėgos jų realizavimui, nauja gyvybė ir kasdienė šokio  – susiderinti, pajausti vienas kito ritmą, norus – magija.

Tai paveikslas apie šeimos moterį paukštę, moterį – žiedą, moterį – Šv. Gralio taurę, nešančią savo šeimai ir visai visuomenei šviesą, gerumą, meilę, pagalbą… Ne visuomet tai daryti lengva, bet už tai visuomet – gera.

Todėl ir man buvo labai gera “pasimaudyti” tokiose santarvės ir meilės kupinose energijose ir užfiksuoti jas ant drobės. Tegu skleidžiasi, tegu skrenda, tegu pildosi ir pripildo širdis bei namų aruodus darna, meile, sveikata, gausa ir džiaugsmu.

Su meile,

Aurelija

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out /  Change )

Google photo

You are commenting using your Google account. Log Out /  Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out /  Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out /  Change )

Connecting to %s