Po akrilo pati mylimiausia mano piešimo priemonė yra sausos, trapios, birios pastelės. Jos tokios pat jautrios, pažeidžiamos, magiškai besitransformuojančios, takios ir nenuspėjamos kaip sakrali moteriška energija. Piešdama pastele, kiekvieną liniją ne po vieną kartą išglostau pirštais, taip ne tik įliedama savo energijos, bet ir meilės, švelnumo. Tarsi gyvybę kiekvienam lopinėliui įpūtinėčiau, tarsi budinčiau gyvenimui…
Taip šįkart atkeliavo šis meilės energijų kupinas, itin didelio formato piešinys, į kurį man pačiai norisi žiūrėti ir žiūrėti… Juk taip gera žiūrėti į laimingus žmones…
Tai istorija apie tai, kaip visą savo realybę pirmiausia susikuriame savo mintyse. Todėl centrinė vingiuotų formų paveikslo dalis – tai moters figūra. Ji stovi pakėlusi viršun rankas ir yra lengvai palinkusi į šoną – tarsi ražytųsi iš ryto, pasitikdama saulę ir naują dieną. Visa dviejų laimingų žmonių kompozicija išauga iš moters apatinės kūno dallies – dubens dugno karalystės, kurioje ir užgimsta visa kūrybinė energija, skirta ir darbų, ir santykių, ir vaikų kūrimui… Juk santykiuose visgi tiek daug priklauso nuo moters gebėjimo būti išmintinga, priimančia, save vertinančia, takia, švelnia, kūrybinga…
Moters kūnas – tarsi simbolinė meilės erdvė, kurioje susitinka du žmonės. Susitinka ne ta prasme, kad ateina į pasimatymą. Tai sielų susitikimo akimirka. Ir net ne visai ta pirmoji, kai supranti, kad sutikai tau skirtą žmogų (nors ji čia taip pat tiktų). Čia ta akimirka, kai sutinki jo akis, pažvelgi giliai į jo sielą ir kasdien, kiekvieną akimirką pasirenki jį vis iš naujo.
Aukso burbuliukai (ypač gražiai spindi keičiant šviesos kampą gyvai – nuotrauka to neatspindi) – tai meilės magijos, švelnumo, laimės būti drauge ir jausti vienas kito palaikymą simbolis.
Šviesios meilės energijos juosta, kuri tarsi skraistė saugodama ir brangindama apjuosia merginos ir vaikino pečius ir yra jų naujai sukurtas darinys. Tai erdvė, kurioje vyksta santykių kūryba ir ji vyksta iš vyro ir moters energijų susitikimo. Bet tas audinys nėra vien tik palaiminga meilės šviesa. Joje, kaip ir santykiuose, yra visko. Per jos viršutinį audinį matomi vidiniai slioksniai – lyg gijos, kurios mezgamos, pinamos, pergrupuojamos – taip poroje kartu kuriama, augama, transformuojamasi, einant per sunkumus. Svarbiausia, kad visada – kartu.
Aurelijos kūryba 