Šis paveikslas pagal individualų klientės užsakymą pasikvietė mane į savo erdvę su klausimu apie autentiškumą. Dėjau pirmus dažų sluoksnius ir klausiau Srauto užsakovės vardu – „Kas aš esu? Kur mano ašis? Kaip man rasti ir išlaikyti balansą?“ Srautas iš karto davė aiškų atsakymą.
„Aš esu energijų tekinimo kanalas, esu šviesos nešėja, esu Šviesos medis. Per mane teka Žemės energija ir Kosmoso energija, kurios manyje susijungia. Per mane tęsiasi septynių mano protėvių kartų energija, nes jų dalis gyvena manyje. Ašyje esu tuomet, kai leidžiu sau jaustis viskuo aprūpinta, palaikoma ir besąlygiškai mylima – tai stipriausiai mums duoda Motina Žemė. Kai leidžiu sau paleisti kontrolę ir pasitikėti, kad Kosmosas manim pasirūpins ir su dėkingumu priimu Dangaus tėvo saugumą ir paramą. Kai myliu ir priimu pati save besąlygiškai – be iškeltų lūkesčių, reikalavimų ir pretenzijų,“– iš čia rožinės spalvos gausa, kuri į paveikslą atitekėjo gan greitai ir nebenorėjo trauktis.
„Tvirtai įleisdama šaknis į žemę priimu savo giminės ir protėvių palaiminimą ir leidžiu jam skleistis, klestėti, toliau kurti patirtis per mano būsimus vaikus, anūkus, mano pačios kūrybines idėjas ir darbus.“
Viename pirmų sluoksnių medyje atsirado aiškūs 7 energetiniai centrai – kaip centrinės ašies ir buvimo joje simbolis. Įdomu tai, kad šios čakros nusitapė tarsi iš viršaus žiūrėtume į vienas kitą apkabinančius žmones, sustojusius į vieną eilę– tai taip pat apie septynių kartų susijungimą per visišką priėmimą, meilę ir padėką už tai, kad jie buvo, nes todėl šiandien galime būti mes.
Nupiešus medį, jo centre atsivėrė šviesos portalas – lyg arka, lyg durys, lyg veidrodis. Nes mes patys ir esame durys į Šviesą, į Kūrėją, gyvenantį kiekviename iš mūsų ir būtent per mus patiriantį visus savo aspektus. Arkai iš kairės ir iš dešinės išaugo giminės sielos – tos, kurios jau išėjo pro Šviesos portalą. Vienos iš jų susiformavo saugančių sparnų pavidalu, kitos – kaip išskrendantys paukščiai, trečios – kaip augalas ar gėlės lapas. Na, o medžio apačioje, dešiniam kampe, tupi mažas paukščiukas, kuris dar tik ruošiasi keliauti į šią giminę. 🙂
Auksas, varis, žerėjimas ir reljefas, kurių šįkart paveikslas prašėsi itin daug suteikė kūriniui prabangos ir gylio. Nors šie “dalykai” nefotogeniški, juos tikrai gerai pavyko nufotografuoti nuostabiai mano darbų fotografei Enrikai, kuriai esu labai dėkinga už profesionalumą.
Tapybos procese, kaip būna su intuityviais paveikslais, kūrinys praėjo gausybę spalvinių ir kompocizinių transformacijų – jame buvo ir vieno iš šeimos narių veido bruožus turėjusi gydūnė, ir motinos bei tėvo veidų archetipai, ir dar daug visko, kas tiesiog užsitapė, nes nebebuvo reikalinga.
Galiausiai po keliolikos sluoksnių paveikslas subrendo. Atėjo aiškus jausmas, kad galutinė jo forma jau visai netoli. Ir tada jis sužydėjo išsprogdindamas įvairiaspalvių žiedų gausą, kuria pradėjo lyti. Tai simbolizuoja klestėjimą, perteklių, į kurį ateiname susijungę su savo energetine amžina esatimi, nes tuomet prisimename, kad esame Dievo atspindys, Kūrėjai ir pradedame kurti savo gyvenimo patirtis su vis didesne kūrybine minčių galia ir auginame gausą. Savyje ir aplinkui.
Tokio besąlyginio priėmimo, susijungimo su laiminančiais protėviais, buvimo ašyje, balanse bei gausoje ir linkiu. Tiek šio kūrinio naujai šeimininkei, tiek ir visiems mano kūrybos gerbėjams, skaitantiems šias eilutes.
Su meile,
Aurelija
Aurelijos kūryba 